Naujausios žinios

Nepailstanti mokytoja Filomena Vaicekauskienė

Valda Patinskienė

Tarptautinės mokytojų dienos proga „Širvio“ redakcija nusprendė aplankyti Širvintų krašte žinomą mokytoją-senjorę, kraštotyrininkę, I. Šeiniaus premijos laureatę Filomeną Vaicekauskienę. Vos tik įžengus į kiemą, pasitiko vis dar jaunatviška ir energinga mokytoja. Apie šios mokytojos darbštumą, aktyvumą, kraštotyrinę, aktyvią patriotinę, socialinę veiklą, gailestingumą ir geraširdiškumą aplinkiniams teko daug girdėti. Ir tik geru žodžiu, ir su pagarba minima mokytoja. Filomena nepaliaujamai dalinosi prisiminimais apie savo mokinius. Kalbos apie ligas, senatvinę negalią, jai yra svetimos. Bendraujant norėjosi kuo daugiau apie ją pačią sužinoti, tačiau mokytoja nesustodama porino apie savo buvusius mokinius, ekskursijas su jais, keliones. Mokykla buvo jos gyvenimas.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-8tCI_NqrzMA/VhGXHAm6l7I/AAAAAAAACDY/PHZC7C6Ite0/s144-o/DSC00018.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201904308543985586″ caption=“Mokytoja Filomena Vaicekauskienė dalinasi savo prisiminimais“ type=“image“ alt=“DSC00018.jpg“ image_size=“4912×2760″ ]

 Po ilgų įkalbinėjimų F. Vaicekauskienė prabilo ir apie save. Ji užaugo Panevėžio rajone. Vienuolikos metų liko našlaite. Kaip? Ogi tėtė buvo sąžiningas ir principingas seniūnas. Jam teko ne tik prižiūrėti seniūnijos teritoriją, bet ir kovoti su miško vagimis. Pasikeitus laikams, tie patys vagys tapę stribais įskundė jiems netikusį seniūną tos vietos valdžiai. Taip 1944 m. lapkričio mėn. tėtė buvo ištremtas į Sibirą ir šeima nei žinutės, nei laiškelio iš jo negavo. Tik neseniai Filomena sužinojo, kur jis mirė, kas jį išdavė. Mama liko su šešiais vaikais, vyriausiajai buvo trylika, o mažiausiajai – pusantrų.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-meVjf75VFbI/VhGWxxkCvFI/AAAAAAAACDA/pGQTFUMh2aA/s144-o/DSC00001.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201903943728151634″ caption=“Prisiminimai visada šalia“ type=“image“ alt=“DSC00001.jpg“ image_size=“2844×2375″ ]

 Gyvenimas Filomenos neglostė. Ją nuolatos lydėjo šleifas – „iš kalinio šeimos“. Filomenai patiko ir agronomija, ir farmacija. Ji žinojo, kad mokytis negalės, nes kalinio, liaudies priešo dukrai bus uždarytos visų mokyklų durys. Tad baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, dairėsi darbo.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-ABMiSxp0DNs/VhGXExm5RAI/AAAAAAAACDM/6j7wFoFMA8Y/s144-o/DSC00022.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201904270157628418″ caption=“Mokytoja rodo mokyklos baigimo pažymėjimą“ type=“image“ alt=“DSC00022.jpg“ image_size=“2760×4912″ ]

 [peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-0NdWVd4EUkk/VhGXE7tFpZI/AAAAAAAACDQ/sa7P5anzpEs/s144-o/DSC00026.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201904272867960210″ caption=“Beliko tik senosios fotografijos, primenančios kurso draugus, baigtą gimnaziją“ type=“image“ alt=“DSC00026.jpg“ image_size=“4912×2760″ ]

 Filomenos giminėje net septyniolika mokytojų. Dėdė, tėvelio sesers vyras, tuo metu dirbo Pagelažių mokyklos direktoriumi. Jaunuolė atvyko pas jį gyventi bėgdama kuo toliau nuo namų, ten kur jos niekas nepažįsta. Būdama pas dėdę ji mezgė, padėjo tetai.

1952 m. nuo trėmimo pabėgo Liukonių mokyklos mokytoja. Į jos vietą, dėdės padedama, įsidarbino Filomena Vaicekauskienė. Vasario mėnesį užpustytu keliu pašto vežimu su ryšulėliais naujoji mokytoja prisistatė Liukonių mokyklos direktoriui Žygeliui. Drauge su kitomis mokytojomis ją apgyvendino mokykloje. Gavo klasę, kurioje buvo 56 mokiniai: 20 pirmokų, 36 trečiokai. Nors sąrašas turtingas mokinių, tačiau ne visi kasdien lankydavo mokyklą. Nesilankymo priežasčių būta įvairių: žiemą šalta, nėra ką apsirengti ar apsiauti; pavasarį reikia ganyti arba prižiūrėti mažesnius vaikus. Tad mokykla tebuvo antraeilis dalykas.

Filomenai Vaicekauskienei teko dirbti ir Bagaslaviškio mokykloje vadovaujant labai griežtam, keistokam direktoriui Pulkauninkui. Čia trūko mokytojų, nes dauguma vengė šio direktoriaus. Filomena nedrįso rinktis dėl biografijoje esančios „dėmės“ – „kalinio duktė“. Vežimu, kuriuo gabenamas pienas, Filomena nukeliavo į Bagaslaviškio mokyklą. Kai sumažėjo mokinių skaičius šioje mokykloje, 1956 m. ji buvo perkelta į Musninkus. Čia gavo klasę su keturiolika antramečių ir vaikų iš šešių aplinkinių kaimų. O vaikus ir jų šeimas teko nuolatos lankyti. Įpratusi lankyti mokinius, Filomena ir dabar daug vaikšto: lanko sunegalavusius draugus, sergančius kaimynus ar pažįstamus. Pasak jos, ji neturi kada liūdėti.

F. Vaicekauskienė aktyviai dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Vasaros metu išmaišyti Biržų, Radviliškio, Kupiškio, Rokiškio, Utenos rajonai. Širvintų krašte, vadovaujant grupės vadovei Gražinai Kadžytei, rinko medžiagą apie pamirštus ir išnykusius Širvintų rajono kaimus. Tarybinių kolūkių – Aušros, Vilties, Svajonės, Dzeržinskio, Puškino, Žvirblio – gyvavimo metu sunyko senųjų kaimų pavadinimai, tad reikėjo juos atrasti, sužinoti iš senolių.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-G1Dptc2pSf8/VhGYeJ0tgcI/AAAAAAAACEU/6yLxufsuSg0/s144-o/DSC00031.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201905805666386370″ caption=“Moko verpti“ type=“image“ alt=“DSC00031.jpg“ image_size=“2760×3644″ ]

 Filomenos sekcijoje sudėta daug gražių garbės raštų, padėkų. Pati Filomena labiausiai vertina vyskupo Juozapo Matulaičio padėką už atsiliepimą į vargstančiųjų pagalbos šauksmą. Jau tokia Filomenos giminė. Pirmiausia skuba padėti kitiems. Tokį pavyzdį matė vaikystėje, jaunystėje. Bekalbant prisiminė savo dėdę kunigą, tarnavusį Pirčiupio kaime.

Kai buvo sudegintas Pirčiupio kaimas, Filomenos dėdės nebuvo kaime. Kai grįžo, pasibaisėjo įvykdytu žiaurumu. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, tik praėjus savaitei išmaldavo vokiečių leidimo palaidoti žuvusiųjų kūnus. Kunigui širdis plyšo iš skausmo matant karštu oru musėmis aplipusius, apanglėjusius žmonių kūnus, užuodžiant degėsius. Sibiro šiam kunigui taip pat nepavyko išvengti. Užėmus Pirčiupį Raudonajai armijai, kunigui už gerą darbą, už žmogiškumą teko tremtinio dalia.

Gyvenime Filomenai teko sutikti įvairių žmonių ir daugiausia buvo gerų. Geru žodžiu ji mini auksinį žmogų – Viktoro Gerulaičio tėvą, kuris ne vienam jos artimajam padėjo. Štai ir dabar jos neužmiršta mokyklos kolektyvas, dažnai kviečia į renginius. Mums bekalbant, atvažiavo Musninkų gimnazijos abiturientas pasveikinti su artėjančia Mokytojų diena, įteikė rankų darbo sveikinimą.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-6OG-4SZ5N4I/VhGYXK6FBwI/AAAAAAAACEM/vwZOzAO47V4/s144-o/DSC00028.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio5D#6201905685698250498″ caption=“Filomenos Vaicekauskienės namai atviri visiems“ type=“image“ alt=“DSC00028.jpg“ image_size=“1620×2006″ ]

 O mokytoja vis dar mena savo pirmosios laidos auklėtinių išleistuves. O kai po daugelio metų tos pačios laidos auklėtiniai susitiko su Filomena, kažkodėl daugumai įsiminė mokytojos palinkėjimas – gavus pirmąją algą, nusipirkti knygą. Ir tik vienas prisipažino, kad, nors knygų turi daug, tačiau knygos nenusipirko gavęs pirmąją algą. Džiaugiasi mokytoja savo buvusiais mokiniais, sielojasi, kai jiems nesiseka. Ryšys su jais nenutrūko lig šiol.

Namuose akį traukė daug dovanų, suvenyrų. Pasak Filomenos, kiekviena dovana ar suvenyras – atskira istorija, primenanti žmonių gerumą. Paklausta, kas jai suteikia jėgų ir energijos, mokytoja nedvejodama atsakė – vienintelė anūkė Justina, besimokanti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Kaune. Džiaugiasi močiutė anūke: kad keliauja, kad tobulinosi Japonijoje, kad nori būti gera medike.

Nesinorėjo išeiti iš svetingų, draugiškų namų, tačiau Filomenos laukė kaimynai, kuriuos pažadėjo aplankyti. O pažadus ji tęsi.

Stiprybės, energijos ir sveikatos Jums, gerbiamoji Mokytoja!

 A. Bagočiūnienės nuotraukos

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*