Naujausios žinios

4. Laiškai iš Šonpilio

Asociatyvi nuotrauka. Šaltinis: www.diplomatmagazine.com

Pagal seną gerą tradiciją pirmi žodžiai, sakiniai turi būt apie orą, kokį nors gyvūnėlį ir tada – atsargiai apie tai, lyg tarp kitko, kad tą ar kitą kas tai sakė, girdėjau ar pan… Tokia buvo liaudies „diplomatija“. Deja, neliko nei liaudies, nei diplomatijos… Tik – lapt su pilna sauja… Kaip blevyzgas traukdavo palaidais balsais – „man meila tokia – duok suimt, kad ranka būt šlapia“… Kalėdų – galima buvo ir blevyzgot – tai savotiška seksualinė švieta. Reikėjo gi giminę pratęst. Reikėjo žinoti, kam skirtas tas ar kitas tavo asmeninis „padargas“. Žodžiu, viskas paprasta ir utilitaru.

Šiandien per vienos televizijos savaitinę apžvalgą parodė japonų sukurtą (naujos, man nesuvokiamos technologijos) dirbtinę paną. Jai 16, kaip ir prieš 10 metų. Šoka, dainuoja… Turbūt ir pripučiamų yra. O Japonijoj, sako, didesnės demografinės problemos negu Rusijoj (apie mus – geriau patylėkim…) Sako, kadai vienoj carų dinastijoj tragiškai nebuvo įpėdinių. Didžiai intelektualų, užsienio mokytojų paruoštą sostui caraitį šviečia iš nevilties pakviesta auklė: „Carj, batiuška, reikia caricai ir ten, ir ten paglostyt, ir taip, ir net šitaip…, – klausė pasibaisėjęs caraitis ir atšovė, – ne carskoje eto delo v …zde kovyriatsia“. Neversiu aš, neverskit ir jūs, mano mielos redakcijos darbuotojos – dar kokį jaunikaitį papiktinsit, jeigu jo taip vadinama, teisinga seksualinė orientacija… Maža koks kvapas nuo jo eina, na, į žmogašūdį panašus, bet jis – modernus vyrukas. Tai ne koks Petras Gražulis. „Vyrai, gelbėkit Lietuvą!“ – rėkė policijos tempiamas grindiniu ir dar nuo „homiko“ gavęs bambaliu galvon… Deputato neliečiamybė? Baikit juokus… Kaži už tokias mano kalbas ar nesikvies manęs VSD pokalbiui. Ką gali žinot – gal tai ir yra svarbiausia grėsmė valstybei. Prezidentas gi siūlo priimti tokį. Žmogus jis stipriai apsiskaitęs, manding, tokias išvadas padarė perskaitęs Orvelo „Meilės ministeriją“. Labai plati tema apie tą knygą. Kitąkart. Būtinai! Ko jis bijo? Taip ir paklausė viena televizija – ko už Dūdos pečių tūno, pats nevyko į Izraelį? Išsiuntė nabagą Seimo Pirmininką. Nei vaizdo, nei garso, anei kvapo… Prezidentas, matyt, ne tas baikas skaitė, kad nesuvokia – laikas kekšę-istoriją žinot… Ir ką lenkai buvo mums ištaisę ir 1920 m., ir 1938 m. (turiu omeny – ultimatumą). Rinkis, Prezidente, kompaniją… Ne tai – co popadla – to i zjadla… [kas pakliuvo – tą suvalgė – red. vertimas]. Nepavirsk Dūdai tuo kažkuo – „vai tai dūda, ir vėl dūda – tik ištraukė ir vėl grūda…“ Aš apie kočėlą… Slėptis galima ir originaliau – na, Arktikon – kaip estų galva… Arba aplankyt Madagaskarą – buvo sumąstyta utopinė idėja – perkelti Lietuvą į šią salą. Ją buvo iškėlęs lietuvis keliautojas Kazys Pakštas. Šią temą palietus, tik tiek pasakyti – nuodėmė. K. Pakštas gimė 1893 m. vienoje iš geriausių, stipriausių regionų mūsų žemelėje – Utenos krašte. Ši Aukštaitijos vieta – ypatinga. Mažai čia apie tai vietos ir laiko. Užpalių valsčius… 1914 m. prieš karą išvyko už Atlanto, kaip ir daugelis emigrantų. Ten įgijo išsilavinimą, išsimokslinimą. Čikaga, Bostonas, labai aktyvi visuomeninė veikla. 1925 m. pakviestas VDU, iki 1939 m. dėstė gamtos mokslus (ir Latvijoje). Nuo 1939 m. pagal kvietimą vėl išvyko į JAV. Jo mokslinių tyrimų kryptys tarp kitų ir – politinė geografija. (sv. veik. „Baltijos Respublikų politinė geografija“). Knygos „Lietuvos geopolitika“, „BALTOSKANDIJOS konferencija“, „Lietuvos ribų problema“ ir kt., 1935 m. žemėlapis – „Lietuva“. Jis aiškino geopolitiniu požiūriu švietimo ir mokslo būtinumą Lietuvoje, ragino nepalikti savieigai emigracijos, siūlė kurti vadinamą atsarginę Lietuvą (Belize, Angoloje ar Madagaskare), vykdant planingą kolonizaciją. Jis bijojo dėl kaimynių, ypač Lenkijos okupacinių apetitų, kad išliktų nors branduolys etnoso… Beje, sakė, kad sostinė turėtų būti Klaipėda. Jis buvo pirmas geopolitikas Lietuvoje. (Tata, ir vėl tu ne pirmas?…)

Teko ne kartą ir ne du gydytis Sočyje. Tarp Macestos vonių, vykdavom į kalnus… Ten, šiaurinėje Kaukazo priekalnėje, mano kelionių kompanionai vis rodydavo lietuvių gyvenvietę… Sakydavau – vėliau, kitąkart… Taip ir liko… Negaliu sau dovanot… Kai užknis lenkai, o globalistams nurodyta mus suvirškinti, ką darysi: „lachi – pod pachi“ ir eisim…

Tik kaip čia išeina – Prezidentas Lenkijoj slėpėsi, o namie ministrą LENKĄ(!) skriaudžia?! O jeigu tas pagalvos ir garsiai, proše pana, pasakys: „Celovalaš v gemba – nic tobie nie stalo, pocaluj i v dupa – tež ta samo cialo“… [„Bučiavai į lūpas – nieko tau nenutiko, pabučiuok į užpkalį – juk tas pats kūnas – red. vertimas]. Kam pasakys? Na, šiaip sau pasakys… Pasakys, ir jau… Būna gi taip – ot, ir pasakiau… Ir Grybauskaitė taip sau leido – ot ir sakydavo…

Jeigu be šposų – stiprybės Jums, gerbiamas ministre J. Narkievičiau…

Nijolė Ona BALIONIENĖ
2020 m. sausio 26 d. gili naktis
Šonpilis

1 Comment on 4. Laiškai iš Šonpilio

  1. Patiko.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*