Sausio 13-ąją prisiminus
1991 m. sausio 13-osios įvykiai, kurių metu Lietuvoje buvo pamėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant Sovietų Sąjungos ginkluotąsias pajėgas, vidaus kariuomenę ir KGB. Planuotu perversmu buvo siekiama atkurti Sovietų Sąjungos komunistų partijos politinę valdžią Lietuvos Respublikoje. Lietuvos komunistų partija tuo metu sudarė „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ (NGK) ir tikėjosi didelės lietuvių, nepatenkintų blogėjančia jų ekonomine padėtimi, rusakalbių gyventojų ir kariškių paramos.
NGK mėginimas įvykdyti valstybės perversmą baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nei taikūs gyventojai, nei valstybinių įstaigų gynėjai nepanaudojo ginklo, šaudė tik sovietų kariuomenė. Žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti, bet Lietuvos gyventojai sutrukdė valstybės perversmo planą ir apgynė savo teisėtai išrinktą valdžią.
Ką apie Sausio 13-ąją prisimenate Jūs?
Valda: Dalyvavau prie Seimo. Vakaras buvo gražus. Dainavo vyrų choras „Varpas“. Nepirmas budėjimo vakaras buvo. Tai manėme visi, kad ir šis praeis ramiai. Tik išgirdome tankus per tunelį riedant. Prie Seimo buvo kunigas R. Grigas, tai jis užvedė maldą ir mes visi pradėjome rožinį kalbėti. Švedas norėjo į Seimą įeiti, bet vyrai neįleido. Tada išėjo Abišala ir Butkevičius ir prašė praleisti. Vedė Karo akademijos kareivėlius, jaunus tokius. Prisimenu labai gerai tokį visai vaikišku veidu, atlėpusiomis ausimis. Man jo taip tada gaila buvo. Juk buvo suvesti Seimo ginti. Šalia jų daug žurnalistų pradėjo bėgti prašytis įleidžiami ir iš Prancūzijos, ir iš kitų šalių. Įleido visus. Kai pradėjo šaudyti ten, prie Radijo ir televizijos komiteto, mes girdėjome. Visi pradėjo skanduoti „Lietuva!“ . Landsbergis tada sakė: „Būkite savo žemės vaikais“. Jis matyt irgi nesitikėjo išgyventi tą naktį. Tada atėjo žinia, kad vieną nušovė. Bet tai buvo tas, kurį saviškiai pašovė, visi kalbėjo „rusai rusą pašovė“. Tada Landsbergis, Oželytė pradėjo raginti žmones palikt aikštę ir eiti namo, nes jiems aukų nereikia, karo nereikia, lavonų nereikia. Jis sakė: „Likite gyvais liudininkais“. Bet niekas jų neklausė, iš kažkur dar daugiau žmonių atsirado, tiesiog vienas šalia kito kaip siena, pasidarė taip tanku tanku žmonių. Į autobusą įlipome, iš paskos siauromis akimis kareivukai įlipo, nė žodžio nesakė, tik apžiūrėjo visą autobusą. Kitą rytą Visackas, važinėdamas po miestą, per ruporą kvietė visus į mitingą. Buvau ir ten.
Vytenis: Man 1991 sausio 13 d. jau buvo beveik 15 metų. Tėvai gyveno Vilniuje, aš Kaune. Traukiniai nevažiavo, nes „Jodinstvo“ profsąjunga streikavo. Tai nuo Kauno kino teatro masiškai važiavo autobusai į Vilnių, prie parlamento. Galvoju ir aš neramiu laiku nuvyksiu pas tėvus. Bet man įsėdus į autobusą, jis pasuko ne į Vilnių, bet į kitą pusę, į Sitkūnus. Buvau tarp pirmųjų atvykusių į Sitkūnus.
Naktį, kai buvo užimamas televizijos bokštas, buvau visai netoli, iš kur vėliau pradėjo transliuoti. Spontaniškai augo barikados, kaip dabar atsimenu, tempiau kažkokius stalus ir dideles radio lempas, kurias planuota numesti iš antro aukšto, jei reikės.
Netrukus į Sitkūnus atvažiavo rimti savanoriai ir mus atsitiktinius civiliokus iš vidaus išprašė. Ryte įsėdau į kitą autobusą, kuris vyko į Vilnių, ir atsidūriau prie parlamento. Namo parėjau tik vėlų vakarą. Dalino bandeles, arbatą, kūrenosi laužai ir buvo žiauriai įdomu.
Ona: Vaikai buvo nedideli, palikome juos pas tėvus ir važiavome prie Seimo, kūrenome laužus. Minios žmonių, nuotaika pakili, jokios baimės nebuvo. Atsimenu, kunigas Robertas Grigas aukojo šv. Mišias, laimino susirinkusius. Lyg ir planavome prie televizijos bokšto važiuoti, bet kažkokia jėga sulaikė, nenuvažiavome. Tvyrojo tokia vienybė, daugelis nešė sumuštinius, girdė arbata. Mes, kaimiečiai, tai ir sugalvojome papjauti kiaulę ir mėsą skirti parlamento gynėjų maitinimui. Tikrai daugelis nustebo, netgi, sakyčiau, keistuoliais, išsišokėliais palaikė. Toliau reikalas buvo patikėtas tuometiniam rajono žemės ūkio valdybos vyr. zootechnikui Algiui Valkauskui. Restorano virtuvėje mėsa buvo paruošta ir iškeliavo į sostinę, ten, kur būriavosi minios. Beje, mano vyras visą sausį dar važinėjo budėti prie Seimo barikadų. Aš jau nebevažiavau: vaikai buvo nedideli, tėvai labai jaudindavosi išleisdami mus į nežinią, teko sustoti. Norėjome laisvos Lietuvos, norėjome būti laisvi, norėjome, kad vaikai augtų laisvoje Tėvynėje.
Sigitas:Sigitas KIRTIKLIS
Kiekvienas sausis po 1991 m. sausio 13-osio nakties, primena tuos įvykius. Keista, atrodo beveik trisdešimt metų praėjo, ilgas laiko tarpas, tačiau matyti vaizdai, išgyventos emocijos gyvos ir šiandien. Suprantu vyresnius žmones, kurie išgyveno karo ar tremties baisumus ir apie tai pasakoja jaunesniems norėdami perspėti, kad brangintume ir vertintume tai, ką turime šiandien.
Ne kartą teko pasakoti, kaip aš, tuo metu keturiolikos metų būdamas, vykau sausio 12 dienos vakarą su tėvais prie Seimo. Važiavo, kiek pamenu, tik suaugę. Man į rankas buvo įduotas plakatas su politinio prieskonio užrašu, kažkas apie Maskvą ir fašizmo viršūnę.
Prie Seimo buvo įdomu, nes neteko niekada dalyvauti tokioje, kaip dabar sakytume, pilietinėje akcijoje. Čia didžiulė minia žmonių vaikštinėjo šalia Seimo rūmų, kas klausėsi radijo, kas dainavo, kas diskutavo, o kas šiaip rymojo.
Po vidurnakčio, kai tankai ėmė judėti link televizijos bokšto, o gal ir link Seimo, niekas nežinojo kur, žmonių pasidarė labai daug. Toji minia apjuosė Seimą. Stovėjome vienas šalia kito ir kartu su kunigu R. Grigu meldėmės kalbėdami rožinį, visiems buvo suteiktas visuotinis atgailos sakramentas.
Prof. V. Landsbergio, N. Oželytės moterys su vaikais buvo raginamos pasitraukti iš minios, nes Lietuvai reikia gyvų tokių įvykių liudininkų, ne aukų. Tačiau niekas nesitraukė. Laukėme. Ko? Nežinau, bet minties trauktis, bėgti ar slėptis nebuvo. Autobusiuke, stovinčiame gretimais, mačiau mažą „Šilelio“ ekraną, kuriame diktorė E. Bučelytė komentavo, kas vyksta Radijo ir televizijos komitete Konarskio gatvėje. Girdėjome ir Lietuvos radijo diktorių balsus: „Mes čia. Mes gyvi. Čia Lietuvos radijas.“ Staiga radijas nutilo, nutrūko televizijos transliacija. Supratome, kad televizija su radiju užimti. Po to sekė televizijos bokštas. Aidėjo šūviai. Išgirdome apie pirmąsias aukas. Žmonių šalia Seimo daugėjo, visi buvo tylūs, dainų nebesigirdėjo, tačiau baimės nejutau, nors kojos drebėjo. Ilgai išbuvome prie Seimo taip stovėdami. Vėliau, kai viskas aprimo, paryčiais užsukome į šalia esančių namų laiptinę sušilti. Daugiau įvykių tą naktį ir rytą nebuvo, grįžome namo į Širvintas.
Nelabai supratau, tiesą sakant, tuo metu šių įvykių svarbos, rimtumo Lietuvai, jos ateičiai, mums visiems. Keturiolikos metų paaugliui keistai atrodė tai, kad televizorius nerodė įprastų laidų, kad nereikėjo eiti į mokyklą, kad televizijos bokštas Vilniuje, lyg koks bedalis bėdžius, buvo saugomas rusų kareivių ir turėjo retransliuoti melagingas žinias Lietuvai, tarsi Tėvynės išdavikas.
Dabar, praėjus kiek daugiau nei ketvirčiui amžiaus, galiu drąsiai pasakyti, kad ta sausio naktis manyje įspaudė, įrėžė Lietuvą, jos nepriklausomybės svarbą, tą laisvės pojūtį, kuriuo gyveno partizanai miškuose, tremtiniai Sibire. Suprantu, kad tos nakties patirti išgyvenimai suteikia man būti tokiu, koks esu – Tėvynės patriotu. Atrodo, kad su tavimi ir tie, žuvę, mirę vardan tos Lietuvos ir tu negali jų išduoti, negali meluoti, apgaudinėti, veidmainiauti. Tai tarsi pamatas, ant kurio gali drąsiai statyti patriotizmą, meilę ir pagarbą, pasididžiavimą ir idealizmą savo Tėvyne. Nesuprantu žmonių, kuriems Laisvės gynėjų diena yra eilinė arba kurie vis burba ir kažkuo skundžiasi. Tais, 1991 m. niekas taip negalvojo, o jei galvojo priešingai, tai kažkur tyliai pasislėpę. Dauguma buvo kupini ryžto, pasiaukojimo ir meilės Lietuvai. Deja, dabar to labai trūksta.
Lietuvai iš tiesų labai pasisekė, kad vienintelė sausio naktis, leido atgauti tai, dėl ko dabar Ukraina kovoja metų metus.
Linkėčiau visiems didžiuotis savo Tėvyne, tais žmonėmis, kurie paguldė savo galvas: ir pokario partizaniniame kare, ir Sausio 13-osios naktį. Jie žuvo, kad mes gyventume, kad turėtume laisvę. Ar norėtumėte būti jų vietoje? Manau, kad dabar mes gyvename, kaip niekada gerai, tik dažnai pamirštame, kodėl ir kam esame skolingi.
Parašykite komentarą