Naujausios žinios

A.Lingienė: „Globos namų pertvarką stabdo ir jų darbuotojų nesaugumo jausmas“

Kovo 19-oji – šv. Juozapo – šventosios šeimos globėjo  –  diena. Šią  dieną Širvintose Vaiko teisių apsaugos skyriaus  ir Širvintų dekanato šeimos centro dėka  vykdavo susitikimai su globėjais. Prisimindami šią gražią tradiciją, perspausdiname Bernardinų.lt interviu su psichologe, minėto renginio rėmėja, Aurelija Lingiene, kuri daugelį metų, iškilus problemoms, konsultavo mūsų rajono globėjus ir vaikus.

Lietuvoje globos namuose, kurių yra 98, šiandien auga apie 4000 vaikų. Deja, šis skaičius ne mažėja, bet didėja. Atsižvelgiant į Vaiko teisų konvenciją, ši situacija neatitinka nei tarptautinės praktikos, nei geriausių vaiko interesų. Dėl to yra siūlomi įstatymų pakeitimai, kurie turėtų padėti šią problemą išspręsti, o Socialinės pasaugos ir darbo ministerija rengia globos namų pertvarkos planą, siekiant panaikinti institucinę globą ir globos namus perorganizuoti į bendruomeninius, kur vaikai, laikinai paimti iš tėvų arba nesulaukę globėjų ar įvaikinimo, gyventų šeimai artimoje aplinkoje. Kalbiname psichologę Aureliją Lingienę, tiesiogiai dirbančią su socialinės rizikos šeimomis bei padedančią savivaldybėms globos namų pertvarkoje.

Dirbate su socialinės rizikos šeimomis, padedate savivaldybėms globos namų pertvarkoje. Ką konkrečiai aprėpia šios veiklos?

Viena mano veiklų – darbas su vadinamomis socialinės rizikos, sunkumų turinčiomis šeimomis, jų stiprinimas, kadangi jose augantys vaikai – potencialūs vaikų globos namų auklėtiniai. Globos namai – tai jau pasekmė. Todėl turbūt visuomet yra geriau pabandyti panaikinti priežastį. Taigi pagalba šioms šeimoms, taip pat šeimoms, patiriančioms krizių, patekusioms į situacijas, kurių pačios nėra pajėgios išspręsti, ir būtų ta prevencija arba vaikų apsauga, kad šie nepatektų į institucinę globą.

Taip pat mes bandome teikti pagalbą šeimai, kai iš jos vaikas jau yra paimtas. Tai ir individualios konsultacijos sunkumų turinčioms šeimoms. Man kur kas atrodo tinkamesnis terminas „sunkumų turinčios šeimos“ nei „socialinės rizikos šeimos“, kadangi kuri gi šeima neturi sunkumų? Rizikos veiksnių esama kiekvienoje šeimoje, netgi save laikančioje labai tvarkinga.

Kita mano veikla – drauge su  NVO „Gelbėkit vaikus“ vykdomas projektas „Efektyvios alternatyvos vaikų institucinei globai“. Tame projekte dalyvauja 15 savivaldybių, kur mes bandome stiprinti bendruomenes, kadangi globos namų pertvarka yra labai stipriai į jas orientuota, čia ketinant steigti bendruomeninius vaikų globos namus. Deja, važinėdama po tas 15 savivaldybių tikrai negaliu pasakyti, kad mačiau labai pažangių, puikiai nusiteikusių ir laukiančių vaikų bendruomenių. Žmonės kupini stereotipų ir baimių, tikriausiai todėl, kad labai mažai žino, ir tie stereotipai itin gajūs. Net ir žiniasklaida retai rašo pozityviai apie globėjus ir jų globotinius.

Taigi mes vykstame į seniūnijas ir bandome burti žmones į savotiškus komitetus, grupes bei kalbėtis su jais, ką jie gali nuveikti savo bendruomenės labui, kaip ji gali padėti šeimai, kuri yra „paslydusi“, šiandien turinti problemų. Juk visiškai nereiškia, kad ši šeima problemų turės visą gyvenimą – nereikia jos nurašyti ir išmesti iš savo bendruomenės. Deja, taip nutinka. Todėl mes bandome koreguoti bendruomenių nuostatas, požiūrį į vadinamąsias problemines šeimas ir kaip jas „ištraukti“ iš „užribio“. Man labai dažnai užkliūva tas skirstymas, kurį pastebiu bendruomenėse – „mes“ ir „jie“. O iš tiesų juk esame tik „mes“.

Nors šiandien vaikų, gyvenančių globos namuose, visi fiziologiniai poreikiai yra atliepiami – jie tikrai yra pavalgę, globos namai labai gražiai sutvarkyti ir pan. – tačiau pats globos namų principas nėra geras. Tai nereiškia, jog ten dirba nevykę darbuotojai, tačiau namas tai dar nėra namai. O globos namai iš tiesų yra namas su ilgais koridoriais, kur esama direktorės, pavaduotojos, slaugytojos kabinetų. Todėl, mano nuomone, globos namų pertvarka, kuri dar tik pradeda judėti, yra labai reikalinga ir būtina, jei mes norime, kad kuo daugiau vaikų būtų laimingi.

O dar viena mano veiklų grupė – įžiebti žmonėms norą tapti globėjais. Tačiau noriu pabrėžti, kad negalima tapti globėjais ar įtėviais pagautam emocijos. Tą reikia labai apgalvoti, suvokti savo motyvus ir galimybes. Todėl labai svarbūs yra globėjų mokymai norintiems jais tapti. Kartais tenka girdėti būsimų globėjų pastebėjimų, jog man mokymų nereikėtų, nes aš pats užauginau kelis vaikus. Tačiau mokymai – labai reikalingas dalykas, nes yra ne tas pat auginti savo ir globojamą vaiką. Toks vaikas dažniausiai yra pažeistas ir netgi labai stipriai, todėl jam reikia laiko „išgyti“. O tam reikia žinoti, ką mes per tą laiką turime padaryti. Tėvų globos netekę vaikai išgyvena labai daug dalykų. Neretai jie taip pat jaučiasi tarsi atsakingi ir už savo tėvų elgesį. Kartais ir patys globėjai nederamai prikiša globotiniui esą jis pradėjo eiti savo motinos ar tėvo pėdomis. Tą pasako ir pedagogai bei kaimynai. Globojamo vaiko neretai ir statusas yra skirtingas. Jei kokią išdaigą iškrės „tvarkingoje“ šeimoje augantis vaikas, į tai bus žvelgiama atlaidžiau nei į panašų globojamo vaiko ar socialinės rizikos šeimos vaiko veiksmą.

Galbūt dalis žmonių globėjais bijo tapti ir dėl to, kad neretai į juos žvelgiama kaip į norinčius pasipelnyti iš vaikų?

Taip, iš tiesų, ir toks požiūris ypač gajus rajonuose. Kai tu gyveni mažame miestelyje, visi žino, jog globoji vaiką, už kurį gauni 150 eurų. Tačiau iš tiesų tai – juokingai maža suma, jei mes norime vaiką ir lavinti. Kita vertus, pati šeima turi nuspręsti, kaip šiuos pinigus panaudoti – ar nupirkti antklodę, ar malkų – svarbu, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai. Tačiau, pasirodo, kai kuriose savivaldybėse buvo imtasi kontroliuoti, kaip šie pinigai leidžiami.

Taip pat neretai įsivaizduojama, kad vaikai globoti paimami tam, kad nudribtų įvairius darbus. Ir iš tiesų pasitaiko atvejų, kai globojamas vaikas turi labai daug dirbti, nes kai kurie globėjai mano, kad auklėjimas reiškia darbo davimą. Žinoma, pats darbas savaime nėra blogis, tačiau būta netgi tokio atvejo, kai globojamas vaikas prieš pamokas turėdavo anksčiau keltis, kad spėtų pamelžti penkias karves…Iš tiesų, susidūrę su tokiais atvejais, žmonės pradeda įtarinėti, ar globėjai vaiko nepasiėmė darbams nudirbti. Tačiau esama ir kito kraštutinumo. Pavyzdžiui, jei globojamas vaikas nueina pagrėbti lapų, kaimynai pradeda kaltinti globėjus esą jie išnaudoja vaiką.

Globėjai, su kuriais dirbame, išsako ir kitas problemas bei nuostatas, su kuriomis jie susiduria – nesvarbu, ar jie gyventų mieste, ar kaime, vienoje ar kitoje Lietuvos dalyje. Pavyzdžiui, jų globojamas vaikas mokykloje dažnai laikomas „kitokiu“. Kartais mokytojai, norėdami šiuos vaikus integruoti, patys padaro netikusių klaidų. Viena globėja pasakojo, kaip jos globojamą vaiką mokykloje bendraklasiams pristatė mokytoja – esą jis yra „truputį kitoks“. Tačiau iš tikrųjų kuo gi jis kitoks? Todėl globojami vaikai labai dažnai saugo šią savo „paslaptį“. Kita globėja pasakojo, kaip jos globojamą vaiką guldant į ligoninę tiesiog koridoriuje buvo tikrinama, ar šis neturi utėlių. Panašių atvejų esama daugybės, tad mes turėtume būti jautresni, suvokti, jog šie vaikai yra sužaloti, ir nemanau, kad yra teisinga jiems nuolat priminti, jog jie kažkokie kitokie. Taip pat žmonės pasakoja, kad kartais mokyklose netgi yra komplektuojamos atskiros klasės – tarsi „kitos rūšies“ vaikų, kuriems priklauso ir globotiniai.

Lietuvoje globos namuose šiuo metu auga per 4000 vaikų ir, pasirodo, šis skaičius didėja. Kodėl taip yra? Galbūt vaikų paėmimo iš šeimos mechanizmai tapo paprastesni?

Vaikai, augę probleminėse šeimose, dažniausiai nesugeba kurti darnių santykių ir patys sukūrę šeimas, kadangi neturėjo tam modelio. (Aišku, pasitaiko ir išimčių, priešingų atvejų). Taip pat augusieji nedarniose šeimose neretai skuba palikti namus ir patys kurti savo šeimą, tačiau neturėję tinkamo šeimos modelio artimiausioje aplinkoje, dažniausiai nesugeba užmegzti ir išlaikyti artimų santykių. Todėl neretai toms naujoms šeimoms bei jų vaikučiams taip pat reikia pagalbos. Taip įsisuka užburtas ratas. Beje, šiandien vis dar egzistuoja stereotipas, kad negerai likti „senmerge“. Augindami tėvai savo dukras, tarsi „programuoja“ jas būtinai tekėti, sakydami: „Mokykis gaminti maistą, kaip tu vyrui gaminsi?“ ir pan. Tarsi pačiai merginai niekada nereikės gaminti maisto sau. Todėl merginos, ypač iš nedarnių šeimų, savo gyvenimą susieja su bet kuo, kad tik neliktų vienišos. Taigi tokiu būdu probleminių šeimų bei vaikų, kurie potencialiai gali netekti tėvų globos, nemažėja. O kalbant apie vaikų paėmimo iš šeimos mechanizmą, iš tiesų jis nepasikeitė. Palyginti su kitomis šalimis, mūsų tolerancija – tiek žmonių, tiek institucijų – smurtui, barniams yra daug didesnė. Mes dar sunkiai atpažįstame įvairias smurto rūšis – taip pat ir emocinį smurtą.

Kaip sekasi dirbti su bendruomenėmis, bandant jas įtraukti į globos pertvarką bei keisti nuostatas sunkumų turinčių šeimų bei jų vaikų atžvilgiu?

Pasitaiko, kad į mūsų renginius seniūnijose ateina labai mažai žmonių, tačiau tai – reti atvejai. Taip pat kartais kai kurie seniūnai labai neigiamai, skeptiškai ir netgi piktai žvelgia į šiuos dalykus. Kita vertus, susirinkusių žmonių skaičius nėra tiesiogiai proporcingas renginio sėkmei. Jei žmonės ateina nusiteikę priešiškai, labai sunku jiems pasiūlyti kitokį požiūrį. Neretai girdžiu sakant, kad tegul pasikeičia „jie“ (rizikos šeimos), o tada mes juos priimsime. Tačiau juk visi žinome, kad vienintelis žmogus pasaulyje, kurį galiu pakeisti, esu aš pats.

Dažnai susirinkusiems žmonėms kartoju pavyzdį apie du kastuvus. Vienoje savivaldybėje kaimynas atėjo pas šeimą, turinčią problemų, ir atsinešė du kastuvus. Vieną – tos šeimos vyrui, o kitą – sau. Taigi jie abu drauge sukasė daržą, po to vyriškis atsinešė grėblį, sėklų, laistytuvą – taigi padėjo kaimynui užauginti ir derlių. O kiek kartų esu girdėjusi žmonių nusiskundimų, kad jie socialinės rizikos šeimai davė, pavyzdžiui, pomidorų daigų, tačiau iš to nieko neišėjo – viskas tik apaugo piktžolėmis. Tačiau pamirštama, kad žmogus gali neturėti įgūdžių ir paprasčiausiai nemokėti tų pomidorų užsiauginti. Argi ir mes patys turime visus įgūdžius? Taigi, kai tu, užuot piktinęsis, įgūdžių neturinčim žmogui padedi nuo pradžios iki pabaigos ir jo nežemini, bet jį pamokai ir parodai, tada galima tikėtis visiškai kitų rezultatų.

Keisti žmonių nuostatas labai sunku, tad ar kartais nenusvyra rankos dirbant tokį darbą?

Būna visko. Kartais, po susitikimo su žmonėmis, galvoji, kad jiems patiems būtų paprasčiau, jei galėtų priimti kitokią nuomonę, būtų lankstesni. Kodėl jie nieko negirdi, kodėl yra tokie susireikšminę? Tačiau nebūna, kad absoliučiai visi žmonės grupėje būtų tokie. Vis tiek ten dalyvauja koordinatoriai, kurių nuostatos yra pozityvios, taip pat panašiai mąstančios vaiko teisių skyrių vedėjos – taigi jautiesi ne vienišas. Tačiau viskas prasideda nuo minties – jei jos neturėsiu, nieko nepradėsiu ir įgyvendinti.

Kalbant apie globos namų pertvarką, norėčiau pasakyti tai, ką pati Socialinių reikalų ir darbo ministerija galėtų padaryti. Reikėtų sudaryti darbo grupę, kuri važiuotų į pačius globos namus, galbūt neformaliai, tam, kad juose dirbantys žmonės galėtų „išsiventiliuoti“, nes kaip gali jaustis globos namų darbuotojas, žinodamas, jog jie bus uždaryti. Gyvenant Vilniuje, galima jaustis saugesniam, nes čia daugiau galimybių susirasti kitą darbą, tačiau provincijoje…

Vadinasi, pasipriešinimas globos namų pertvarkai kyla ir iš „vidaus“, t. y. iš pačių jų darbuotojų?

Taip. Juk dažniausiai globos namai yra miesteliuose, ne – didžiuosiuose miestuose. Taip pat jų auklėtiniai, lankantys vietos mokyklas, reiškia „mokinio krepšelius“. Tad įsivaizduokime, ką reiškia uždarius globos namus vietinei mokyklai staiga netekti kokių 30-ties krepšelių… O globos namų darbuotojo nesaugumas, nežinojimas, nerimas dėl ateities negali neatsiliepti vaiko psichologinei būsenai, santykiams. Tada atsiranda erdvė įvairioms manipuliacijoms, pavyzdžiui, darbuotojas gali pradėti gąsdinti vaiką būsima globos namų pervarka,sakydami, kad „tu net nežinai, pas ką dabar pateksi…“ Taip palikdami lakiai vaiko vaizduotei pačiai rasti atsakymus. O vaikai, esant šiuolaikinėms informacinėms technologijoms, apie artėjančią globos namų pertvarką tikrai žino ir taip pat gali susigalvoti įvairių interpretacijų, be to, kad ir kaip būtų, jie yra prisirišę prie globos namų darbuotojų ir kitų namų neturi. Vadinasi, vaikai taip pat nesijaučia saugūs. Taigi čia galėtų labai pagelbėti tam tikrų mobilių grupių sudarymas, kurios apsilankytų visuose Lietuvos globos namuose ir leistų jų darbuotojams išsikalbėti, išsakyti savo nuogąstavimus ar netgi pasipiktinimą, kurio tikrai esama, ir gauti atsakymus į įvairius iškylančius klausimus.

O esamus globėjus labai norėčiau pastiprinti, pasidžiaugti sėkmingais atvejais, tačiau nepamiršti, jog būna ir nesėkmių. Pasitaiko, kad paauglystėje globotiniui kaip nors nusikaltus – pavyzdžiui, apsivogus, globėjai nori jo atsisakyti. Kitas negatyvus dalykas – kai globėjai gąsdina savo globotinius, kad jei jie netinkamai elgsis, važiuos atgal į globos namus. Taip sužeistas vaikas yra dar labiau žalojamas.

Ar daugėja norinčiųjų globoti vaikus, steigti šeimynas? Kokios yra tendencijos?

Kiekviena savivaldybė turi savo ypatumų ir globos srityje. Ne visose yra šeimynų. Čia kiek kitaip negu nuolatinės globos globėjo pareigos. Apie tai per mažai žinau, tik žinau, jog esama naujo šeimynų steigimo įstatymo. Šeimynų, ko gero, nelabai daugėja, nes pagal naująjį įstatymą čia keliami gan dideli reikalavimai.

Tačiau atsiranda naujas reiškinys – profesionalūs globėjai. Įprastiniai globėjai arba įtėviai priima vaiką į savo šeimą iš dalies norėdami patenkinti ir savo poreikį – pvz., būti mama, tėčiu. Dažniausiai norima mažo vaiko, kurį būtų galima pasisodinti ant kelių, apkabinti. Tačiau ne tik apkabinti, bet ir kad mane vaikas apkabintų. O profesionalus globėjas globoja tą vaiką, kuriam iš tiesų reikia globos. Tiesa, šiandien profesionalių globėjų Lietuvoje dar nėra, kadangi nesama įstatymo, tačiau ateityje jie tikrai bus ruošiami.

O kaip sekasi dirbti su probleminėmis šeimomis, siekiančiomis susigrąžinti vaikus?

Skaudžiausia yra atkryčiai. Ištraukti šeimą iš tam tikros „duobės“ – dar ne viskas. Galbūt šeima nustojo gerti, tačiau kas toliau? Tada ji pamato, kiek daug turinti problemų, tačiau neturi įgūdžių joms išspręsti. Todėl po to dažniausiai vėl ją ištinka atkrytis. Taigi bendruomenė čia tikrai galėtų būti pirmoji pagalba, tačiau reikalinga konkreti iniciatyva. Kartais pakanka ir vieno žmogaus iniciatyvos, kad įvyktų permainos.

Žinoma, reikia suvokti, kad visų pažeistų žmonių mes „neišgydysime“. Nekelkime sau tokio tikslo – dažnai tą sakau ir socialinėms darbuotojoms. Yra toks palyginimas: vaikšto žmogus pajūriu ir renka jūros žvaigždes. Kitas priėjęs klausia: „Ką tu čia darai?“ Pirmasis atsako: „Matai, jūra išmetė į krantą labai daug jūros žvaigždžių ir aš jas mėtau atgal.“ – „Tačiau jų tiek daug, kad visų nesumesi“, – suabejoja antrasis. „Taip, aš visų jų nesumesiu, tačiau tos, kurias sumesiu, liks gyvos“, – paaiškina pirmasis. Taigi absoliučiai visų šeimų mes neišgelbėsime, tačiau turime prisidėti tiek, kiek galime.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*