Naujausios žinios

Agnė Gatelytė-Grybauskienė: : „Visoms siūlau pražysti gėle“

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 12 d. laikraščio „Širvis“ 15-ame šių metų numeryje.

Beieškodama socialiniame tinkle „Facebook“ kūrybingų širvintiškių, užkliuvau už jaunos moters paskyros. Buvau nustebinta novatoriškais aksesuarais Regis, nerti drabužiai, avalynė, galvos apdangalai nėra naujiena, bet nerti papuošalai – atradimas! Akį patraukė smulkios detalės sujungtos į visumą. Tad kalbinu jaunąją kūrėją Agnę Gatelytę-Grybauskienę.

– Kaip Jums kilo mintis užsiimti tokia neįprasta siūlo magija? Kas Jus įkvėpė? Be to, matyti, kad turite gabumų tokiems darbams. Gal šį talentą paveldėjote? Gal čia Jūsų giminės moterų bruožas?

– Nuo mažų dienų rankose kažką kuriu. Atsimenu, kad vaikystėje piešiau drabužių modeliu lėlėms, sudarinėjau ištisus katalogus lėlėms manekenėms. Daug laiko praleisdavau močiutės (tėtės mamos) siuvėjos darbo kambaryje, tad natūraliai pradėjau domėtis ir siuvimu. Buvau iš tų laimingųjų, kuri gan ilgai žaidė su lėlėmis, nes reikėjo joms siūti gražias (bent jau man taip atrodė) sukneles. Paauglystėje ieškojau savęs, norėjosi išskirtinumo, kitoniškumo. Ieškojau galimybių, kaip atnaujinti ar patobulinti turimus drabužius, kūriau papuošalus, nereikalaujančius daug išlaidų. Tikriausiai tuo metu ir susidomėjau mezgimu ir nėrimu. Kokių įdomių dalykų esu susigalvojusi ir išnėrusi, prisimezgusi sunkiai įsivaizduojamų drabužių. Studijų metais buvau išmokusi net skaitydama megzti, tai mokslai nekentėjo ir rankoms džiaugsmas. Pradėjusi dirbti, atradau karoliukų džiaugsmą. Gimus vaikams, teko karoliukus padėti į saugesnę vietą. Rankos vis tiek kirbėjo ir iš naujo atradau nėrimą. Patogiau, saugiau ir kompaktiškiau.

Talentą rankdarbiams tikrai paveldėjau. Kiekviena mano giminės moterų karta šį pomėgį puoselėja, savaip tobulina. Tas pomėgis gali būti vingriausių raštų lovatiesės, austos prosenelės; nuostabiausio rašto megztinis ar liemenė, megzta močiutės; tetos įmantriausiai nertos staltiesės ir staltiesėlės; mamos piešiniai – fraktalai, spalvinti tik paprastais pieštukais. Pusseserės irgi mėgsta rankdarbiauti. Mano darbai vis dailėja, gražėja ir tampa meno kūriniu. O juo grožisi ne tik mylimi šeimos nariai, artimieji.

Kruopštumą ir atidumą smulkioms detalėms paveldėjau iš tėtės bei jo mamos siuvėjos. Mėgstu nerti smulkias detales, jos tarsi gyvenimo sudedamosios dalys, patinka smulkmenytes jungti į visumą ir laukti stebuklo – kas išnirs iš chaoso, kas pasirodys? Tenka maloniai nustebti, kad pavyko sukurti dar vieną grožį.

– Su kuo Jums asocijuojasi nėrimas?

– Kol negavau šio klausimo, niekada nesusimąsčiau. Tikriausiai tą jausmą pavadinčiau meditacija. Neriant tokias smulkias detales, reikia būti labai susikaupusiai. Tad nori nenori turi išsituštinti galvą, nurimti. Privalu jausti savo pirštus, siūlą. Aš neriu detales, kurios reikalauja skaičiuoti, tad įsisiūbuoji, susidėlioja savotiškas ritmas, o šitai labai ramina.

– Pavarčiusi nėrimo istorijos puslapius, niekur neradau, kad būtų neriami papuošalai. Galima teigti, kad esate pirmoji Lietuvoje, o gal net ir pasaulyje, kuri puoselėjate tokius nėrinius. Kada ir kodėl pasirinkote nerti papuošalus? O gal papuošalai Jus lydi jau ilgus metus? Gal anksčiau ne tik nėrėte, bet ir užsiėmėte juvelyrika?

– Oi, kaip Jūs čia mane nustebinote su tokiu apibūdinimu. Yra kas neria papuošalus, tikrai yra. Tiesiog seniau reikėjo pasirūpinti pačiu drabužiu, o tik tada galvoti apie puošnias detales. Moterys buityje turėjo viską suvaldyti: virti, valyti, daržus prižiūrėti… Paprasčiausiai – laiko ir jėgų galėjo stigti. Aš manau, kad pasauliui tampant vis labiau palankesniam moterims, rankų darbo papuošalų poreikis auga (aš nekalbu apie turtingas visais laikais moteris, joms šis klausimas buvo paprastesnis). Domėjausi ir aš nėrimo istorija, nustebau, kad šaltiniai siekia tik XIX a. Gal dėl to, kad vąšeliai buvo mediniai? Sulūžo ir degini.

Mano kuriami aksesuarai neturi analogų, nes tai mano sukurti ir ištobulinti, mano atrastos metodikos ir išskaičiavimai. Kiekvienam kuriamam papuošalui yra skiriama labai daug laiko, tad kopijuoti tiesiog nesiryžta. Gaila laiko.

– Nėrimas Jums pomėgis ar darbas? Kokios apima nuotaikos, kai neriate aksesuarus? Ar šis užsiėmimas netrukdo Jūsų namiškiams? Kaip pavyksta suderinti kurti papuošalus ir rūpintis šeima?

– Nėrimas man yra pomėgis, savirealizacija. Esu labai laiminga dirbdama tokį darbą, kai dirbi ir nejauti saiko. Visiems sakau, kad esu kūrybinėse atostogose! Kartais dėl darbo sau pavydžiu. Visiems linkiu atrasti savo, o tada gal ir jums pasidarys gera širdžiai ir jau nebematysite aplink save surūgėlių.

Pačioje pradžioje buvo sunku išmokti dirbti namuose, ne nuo 8 val. iki 17 val., o „visą laiką“. Brolis pamokino, kad negalima kūrybinio darbo dirbti „visą laiką“. Tad po truputį išsigryninau kas ir kaip. Susidėliojau gyvenimo prioritetus, pakeičiau požiūrį ir darbai pradėjo sparčiau judėti. Šiuo metu šeima dėl mano DARBO nekenčia. O kodėl ji turi kentėti, kai aš būnu gerai nusiteikusi?

– Ar esate dalyvavusi su savo darbais parodose, konkursuose, mugėse? Kaip Jums sekėsi?

– Dalyvauju Vilniaus Kaziuko ir Tautų mugėse. Sekasi gerai, nes pirkėjai visada ateina iki manęs, tik reikia sulaukti (mugės būna laaabai didelės). Išgirstu daug malonių žodžių apie savo darbus, papasakotos kitų asmeninės istorijos žavi ir skatina toliau eiti pradėtu keliu.

Šiuo metu esu surengusi parodą Vilniuje. Dar viena nauja patirtis. Aš visada maniau, menininkų pasaulis yra paslaptingas, intriguojantis ir uždaras aplinkiniams. O dabar pati nejučia praveriu šias duris. Ir atrandu – koks smulkmeniškas, kantrus ir atidus turi būti menininkas, kiek į savo kūrinius turi įdėti kruopštaus, nuoširdaus darbo, kuris dažnai lieka neįvertintas.

– Esu skaičiusi, kad nėrimą siejate su moteriškumu. Kaip apibūdintumėte nūdienos moterį? Kuo ji žavi? Ko jai trūksta? Ko Jūs pasigendate žvelgdama į šiandieninę moterį?

– Žinote, galiu šnekėti tik tai, ką pati atradau ar išbandžiau. Domiuosi moteriškumo tema, dalyvauju konferencijose, renginiuose. Jau treti metai, kai savo garderobe neturiu vieno drabužio – kelnių. Taip, jų nemūviu. Jokių džinsų, jokių kostiuminių kelnių. Atrodo, nieko ypatingo? Moterys, pabandykite! Labai rekomenduoju! 2014 m. „Facebook‘e“ užtikau kvietimą vieną mėnesį nedėvėti kelnių. Esu mėgėja visokių įdomybių, o dar paskaičiusi puikių atsiliepimų, pagalvojau, kad ir aš galiu pamėginti. Taip ir prasidėjo mano kelionė be kelnių. Tada atsirado poreikis atnaujinti sijonų arsenalą, suknelių kamputį…. ir tik šis mažas pokytis gyvenimą pasuko kita linkme. Nebegali lakstyti ir nudirbti VISŲ darbų, nes sijonas arba suknelė pinasi tarp kojų. Turi pradėti jausti savo kūną ir tai kas yra ant jo, nes vėjas gali pokštų pridaryti (bet ir tai smagu, nes prajuokini save ir kitus). Ne kartą teko sulaukti pagalbos, nes sijonas atkreipia dėmesį (kelnės – ne, nes kelnėms kelnės neįdomios).

Nuo tos akimirkos, kai moteris pasipuošia mano aksesuaru, tampa pati sau gražesnė. Noriu dalintis tuo maloniu moterišku džiugesiu. Aš to ir siekiu, kad ir kaip keistai skambėtų, atskleisti moterų moteriškąją prigimtį. Grožėtis ir džiaugtis savimi.

Nuo seno nėriniai buvo siejami su moteriškumu. Aš į tradicinį nėrimą pažiūrėjau šiek tiek kitaip. Stengiuosi grąžinti moterims gėles, spalvas, subtilias smulkmenas ir detales. Labai noriu ištraukti iš šiuolaikinio suvienodėjusio, pilko, „kostiumėto“ vyriško / moteriško pasaulio. Visoms siūlau pražysti gėle: vienai drąsiau ir ryškiau, kitai kukliau, bet būtinai žydėti!

Jau ateina tas laikas, kai reikės pasidalinti su kitomis moterimis tuo, ką atradau, susikūriau, nes tik dalindamasi tampu turtingesnė. Planuoju organizuoti moterų, mamų ir dukrų, močiučių, susitikimus. Telkti moteris, kurios nori veikti, tik gal neatrado ką, išmokti naujų dalykų, neranda išėjimo iš rutinos rato arba tiesiog tyliai pabūti šalia. Bendrystė – įkvepia!

– Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus. Sėkmės Jums!

Šiek tiek nėrimo vąšeliu istorijos:

Seniausias rašytinis nėrimo paminėjimas užfiksuotas pavadinimu „piemenų nėrimas“ , knygoje „Olandės Elizabet Grant prisiminimai“ („The Memoirs of a Highland Lady by Elizabeth Grant“) XIX amžiuje. Nėrimo raštai pirmą kartą buvo paskelbti olandų žurnale „Pénélopé“ 1824 metais. Kaip įrodymas, kad nėrimas vąšeliu XIX amžiuje buvo naujiena, pateikiama 1847 m. publikacija iš „Žiemos dovana“ („A Winter’s Gift“), kurioje yra aprašytos išsamios nėrimo vąšeliu instrukcijos, metodai. Tuo pačiu metu aprašytos ir kitos rankdarbių rūšys, bet tokių išsamių instrukcijų nebuvo. Nėrimo vąšeliu aprašymai pasirodė „Godey. Ponių knyga“ („Godey’s Lady’s Book“) 1846 ir 1847 metais. Tai buvo dar prieš atsirandant 1848 metais priimtoms vieningoms schemoms. Megzti audiniai buvo žinomi nuo seniausių laikų, tačiau kol kas nėra rasta nėrimo vąšeliu pavyzdžių, nei iš etnografinių kolekcijų, nei iš archeologinių tyrimų, datuojamų iki 1800 metų. Pagal „Britanijos enciklopediją“ („Encyclopaedia Britannica“), šios rūšies mezgimas pasirodė XIX a. kaip siuvinėjimo grandinėle (tamburu) tipas, kur vietoje adatos naudojamas vąšelis. Senovės pavyzdžiai, kurie buvo laikomi susiję su vąšeliu, dauguma, iš tiesų, buvo atlikti adata (nalbinding).

Donna Kuler neigia hipotezę, kad nėrimas vąšeliu atsirado iš siuvinėjimo grandinėle (tamburu): kabliukai, skirti siuvinėjimui tamburu, išlikę iki mūsų dienų, turi sraigtą, kuris neleidžia mezgimo „ore“. Donna Kuler mano, kad šio tipo rankdarbių plėtros impulsas buvo industrializacijos pradžia. Nėriniams vąšeliu reikia daug daugiau siūlų nei kitiems mezgimo būdams, o medvilnės verpalai, labiausiai tinkama medžiaga šiai rankdarbių rūšiai. Atsiradus medvilnės valymo ir verpimo mašinoms Europoje ir Šiaurės Amerikoje, medvilniniai siūlai tapo plačiai prieinami ir nebrangūs.

Airiški nėriniai žinomi jau XIX a. pabaigoje. Šis modelis imituoja XVII a. flamandiškus adata darytus nėrinius.

Pirmieji nėrimo vąšeliai – buvo primityvios išlenktos adatos, įdėtos į kamštines rankenas. Tokius vąšelius naudojo neturtingi Airijos mezgėjai. Buvo ir brangūs sidabro, plieno, dramblio kaulo vąšeliai, sukurti ne tiek nėrimui, kiek papuošti ir atkreipti dėmesį į moterų rankas. Airijoje per 1845–1849 metų badą, viena iš pagalbos badaujantiems formų buvo suteikti jiems nėrinių užsakymų (nėrinių gamyba Airijos žmonėms buvo alternatyvus būdas užsidirbti pinigų). Mademoiselle Riego de la Blanchardiere 1846 m. paskelbė pirmąją knygą apie Airijos nėrinių raštus ir modelius, todėl ji laikoma šio nėrimo būdo išradėja.

Lietuvoje nėrimas išplito nuo XIX a. Nėrimo raštai pakartodavo audinių, siuvinėjimo kryželiu, tautiškus raštus. Nėriniai dažniausiai buvo neriami buities audinių puošybai, staltiesės ir kt.

Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Crochet

1 Comment on Agnė Gatelytė-Grybauskienė: : „Visoms siūlau pražysti gėle“

  1. Labai gražu, norėčiau gauti patarimą kaip nusinerti tokį grožį.

    Pagarbiai,
    Kristina Solovjova

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*