Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

Jau rašėme apie Širvintų rajone, Pokiškių kaime, veikiančią įmonę „Askovita“, kurią prieš du dešimtmečius įkūrė Marina ir Bronius Žukauskai. Molinių vazonėlių gamyba pradėta buvusiose karvių fermose, nuo nedidelių apimčių, be modernios įrangos. Dabar bendrovė – didžiausia keramikos gaminių įmonė ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Lėmė pačių iniciatyva ir sugebėjimai, Europos Sąjungos ir šalies biudžeto parama investicijoms pagal kaimo plėtros programas. Dabar šeimos verslą perima trys dukros su šeimomis.

„Širvis“ kalbina jauną ir kūrybingą įmonės bendrasavininkę, keramikos būrelio vadovę, dviejų vaikų mamą Agotą Visockienę.

– Kada pirmą kartą susitikote su moliu?

– Vaikystėje, prieš 20 metų… Tėvelis su mamyte įkūrė keramikos dirbtuves, jos buvo labai mažos. Mes su sesėmis ten leisdavome laiką, tyrinėdavome, žaisdavome. Taip labai savaime ir nepastebimai molis tapo mano gyvenimo dalimi – tik aš apie tai tuomet dar nežinojau.

– Kodėl pasirinkote būtent molio keramiką?

– Visa mano vaikystė prabėgo vienkiemyje, labai daug laiko praleisdavome drauge su visa šeima, visos trys kartos. Sunku, bet kiek daug gavau. Mamytė buvo be galo kūrybinga, jį mane ir „užkrėtė“ laime ir kūryba. Kai esu laiminga, noriu kurti, ir man tada visai nesvarbu, kokias priemones tuo metu naudoju. Buvo įvairių: nėriau, siuvinėjau kryželiu, piešiau grafikos technika, grojau gitara, rašiau eiles ir dar aibė, bet tai į gyvenimą ateidavo ir išeidavo, o molis liko, yra ir dabar.

– Kokie apima jausmai, kai prisiliečiate prie molio, kuriate ir išvystate kūrinį?

– Nors molis beveik visada būna šaltas, bet lipdant viduje būna šilta ir gera. Sustoja laikas, nieko nėra, tiesiog lipdai. Aišku, šiuo metu tai yra labai didelė prabanga ir ne visada pavyksta, bet kartais nereikia nieko didelio ir įspūdingo sukurti, užtenka šiek tiek „pabendrauti“ su gabaliuku molio ir to užtenka.

– Jūs mokote vaikus keramikos subtilybių. Kas labiausiai rūpi vaikams? Ką jie nori lipdyti?

– Keramikai reikia pajautimo. Vaikai tą puikiai daro, jų net mokyti nereikia. Iš jų kartais man tenka pasimokyti. Aišku, yra tam tikros taisyklės, reikia žinoti tam tikras lipdymo technikas, savybes, kaip geriau padaryti, ko geriau nedaryti, kaip ką panaudoti ir panašiai. Bet jie tai išmoksta savaime, kai turi idėją ir kyla klausimas: „O kaip tą nulipdyti?“ Tada atsiskleidžia keramikos subtilybės. Vaikai pilni idėjų, minčių, jie be galo kūrybingi. Tad ir lipdymas kiekvieno vaiko labai individualus. Pavyzdžiui, jeigu susipažįstame su įvairiais keramikos raštais, vienas gali vazą nusilipdyti, kitam būtinai reikia kačiukui dubenėlio, o trečiam – stalo lėlėms, bet tai netrukdo viską išdailinti reikiamais raštais ir žinoti, ką jie reiškia ir kur buvo naudojami.

– Kas Jus įkvepia kurti? Iš kur semiatės idėjų?

– Idėjos kyla, kai esu atvira. Atvira gyvenimui, pokyčiams, pačiai sau ir šalia esančiam. Jų yra begalės visur, vienos taip ir lieka idėjomis, kitoms labiau pasiseka.

– Kodėl kuriate? Koks Jūsų kūrybos tikslas?

– Kūryba, kokia ji bebūtų, yra gyvenimo dalis. Kaip polifoniniame muzikos kūrinyje yra kelios melodijos, taip ir mano gyvenime – kūryba yra viena iš mano gyvenimo melodijų. Tikslas – visapusiškas procesas.

– Jei ne kurtumėte, ką veiktumėte?

– Jei nekurčiau… vis tiek kurčiau. O jei tikrai nekurčiau, tai bučiau mirusi.

– Koks Jūsų gyvenimo moto?

– Pastaruoju metu: „Jei nori greitai pasiekti tikslą – eik vienas, jei nori nueiti toli – eik su draugais.“

– Ar kūryba keičia Jūsų gyvenimą?

– Viskas, kas vyksta mano gyvenime, vienaip ar kitaip daro man įtaką. Kūryba taip pat.

– Gal jau turite savo pasekėjų, kurie įkvėpti jūsų mokymų taip pat susidomėjo keramika ir ketina sieti su ja savo gyvenimą?

– Vaikų, susidomėjusių keramika, tikrai yra, ir tai labai džiugina. Nemanau, kad tai mano pasekėjai, tai vaikai, kuriems ši veikla yra šiuo metu artima. Vienu metu vieną atrandi, kitu metu – kitą, ir tai nuostabu. Džiaugiuosi, kad galiu nors truputį tame procese dalyvauti ir su didžiausia laime žvelgti į laimingų vaikų akis, kai jiems pavyksta įgyvendinti jų pačių idėjas ir pateisinti savo lūkesčius.

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje. Jau rašėme apie Širvintų rajone, Pokiškių kaime, veikiančią įmonę „Askovita“, kurią prieš du dešimtmečius įkūrė Marina ir Bronius...