Naujausios žinios

Akla išvyka

Neringa Kleniauskienė

Netikėtai viena šauni kompanija pasiūlė pramogą – aklą vienos dienos išvyką. Žinojome tik tiek, kad keliausime apie 600 km (nuo Kauno), valgysime žuvį ir žuvienę. Viskas, daugiau nieko. Et, susirinkome vaikus, pasiėmėme šį bei tą ir šeštą valandą ryto jau sėdėjome autobuse. Pranešta, kad važiuosime apie tris valandas, tad galime dar ir nusnausti. Tamsu, vėsu, taip ir norisi susiraityti ir palaukti aušros. Miegant kelionė neprailgsta. Atrodo tik užsnūdai, o jau visas autobusas sukrutęs, kad pirmasis lankomas objektas jau čia pat.

Pramerkus akis, aplink tik rūkas. Nieko dorai nesimato. Saulė bando prasibrauti pro rūko užuolaidas. Sustojame Švėkšnoje prie Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Didelė, graži, su į dangų besistiebiančiais, saulės apšviestais bokštais ir apgaubta rūko. Lygiai taip, kaip knygoje „Neregėta Lietuva“ .

Labai smagu ankstų rytą pasivaikščioti po šalia esantį Švėkšnos parką, kuriame kadaise stovėjo grafų Pliaterių dvaras. Dabar ten išlikę keli dvaro pastatai ir labai graži nedidukė vila, kurią vienas grafų pavadino savo žmonos Genovaitės garbei „Villa Genowefa“. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, turintis savo šeimininkus, istorinius šeimos palikuonis. Grafienė iki šiol vasaromis atvažiuoja iš JAV į vilą atostogauti.

Saulutei bekylant ir vis labiau išsklaidant rūko užuolaidas, keliaujame toliau. Žinome tik tiek, kad iki kito mūsų sustojimo apie 50 km. Greitai sklaidosi rūkas, dangus giedrėja ir šviesėja, saulės spinduliai jau šiltesni. Atvykstame į Ventės ragą. Čia jau mūsų laukia ornitologas Vytautas Jusius. Nuostabus žmogus. Jis su tokiu užsidegimu pasakoja apie savo darbą, apie paukščius, apie jų žiedavimą, kad klausaisi išsižiojęs ir sužavėtas. Į kiekvieną klausimą jis tarytum turi jau paruoštą šmaikštų atsakymą. O nuostabiausias dalykas buvo, kad gavome ir mes palaikyti paukštuką ir jau sužieduotą paleisti į dangaus mėlį.

Nežinau, ką ornitologas padaro paukšteliui, bet ant delno jis guli lyg negyvas. Tada liepė įpūsti jam gyvybės, o paukštukas purpt ir nuskrenda. Jausmas neapsakomas. Nuostabus. Gražu pasivaikštinėti ir po žiedavimo stoties teritoriją, užlipti į švyturį, kuris jau nebeatlieka savo funkcijos, bet stovi ir ištikimai stebi marias. Nupėdinti iki pat molo krašto, kur atrodo jau visai nebetoli ir Parnidžio kopa. Užburiantis gamtos kampelis. Ir visai šalia, čia, pas mus Lietuvoje.

Keliaujame toliau  į Mingės kaimą. Čia mūsų jau laukė laivas „Šarūnas“ su gardžiai kvepiančia žuviene. Mūsų laukė nuostabus pasiplaukiojimas po Nemuno deltą ir Kuršių marias. Plaukiant pro Mingės kaimą, pakrantės sutvarkytos, namukai, prieplaukėlės, jose sėdintys žvejai, kaip iš paveiksliuko. Plaukiant tolyn, visa civilizacija tarytum kažkur ir lieka už nugaros.  Nemuno deltoje paukščių paukštelių knibžda ir kiekvienas savais reikalais užsiėmęs. Įplaukus į Kuršių marias, atsiveria vandens platybė. Tolumoje matosi Kuršių nerija. Atrodo gali imt ir suskaičiuoti: štai čia Nida, jos kopos, švyturys, toliau Pervalka ar Preila (vis ginčijomės), tada Juodkrantė ir vėl kitas Kuršių nerijos miestelis. O žiūrėt ir spėliot buvo lengviau, nes daug kas žiūronus turėjo.

Plaukėme per visas Kuršių marias, kol priplaukėme Mirusias kopas. Kaip gražu! Baltas smėlis, kalnai smėlio. Jame mažų pėdučių nutipenta, žvėriukas prabėgęs. Keli žolynai, medžiai ir krantus skalaujantis vanduo. Gražu mūsų Lietuvoj, labai gražu!

Jau vakarėja, saulutė ridenasi link vandens. O mūsų dar laukė vakarienė Kintuose.

Ilga, turininga diena. Akla kelionė išties puiki. Kiek daug dar nepažintų ir kerinčių vietų Lietuvoje. Smagu grožėtis Lietuva rudenį, kai po kojom šlama lapai, ridinėjasi kaštonai ir švelniai glosto saulutė.

Džiaukimės akimirkomis!

Nuoširdžiai Jūsų

Neringa

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*