Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Ir atsitik tu man taip, kad tik prasidėjus vaikų vasaros atostogoms, tik paminėjus vaikų gynimo dieną birželio 1-ąją gražiu renginiu Širvintose, Lietuvoje esame minimi kaip negebantys užtikrinti saugumo vaikams ir dar kur – Vaikų dienos centre, kurio vienas iš tikslų turėtų būti – teikti dienos socialinės priežiūros ir ugdymo paslaugas vaikui ir jo šeimos nariams, ginti vaiko teises, padėti vaikui adaptuotis šeimoje bei visuomenėje.

Daugelis žino, kad tokius centrus lanko sunkiai gyvenančių šeimų vaikai. Vaikai, kuriems trūksta socialinių įgūdžių, kurie yra sužeisti ne tiek išoriškai, kiek dvasiškai. Jie ir renkasi į šiuos centrus, kad bent kiek reabilituotųsi, išmoktų pritapti visuomenėje, spręsti konfliktus ir ugdytų daug kitų dalykų.

Štai Širvintų vaikų dienos centras neseniai atšventė savo gyvavimo dvidešimtmetį, iš tiesų tik geru žodžiu minimas, tik kaip vienas iš geriausių pavyzdžių Lietuvoje rodomas. Gal todėl, kad čia dirba tikri savo srities profesionalai, mokantys, gebantys organizuoti veiklą taip, kad per dvidešimt metų niekas nieko nesupjaustė, iškilusius nesklandumus, kurių tikėtina buvo ne vienas, sugebėjo išspręsti greitai, kompetentingai, o svarbiausia – nežeminančiai, su pagarba sau ir savo klientui VAIKUI, jo šeimai.

Ką matome ir girdime Vileikiškių dienos centro įvykio atveju, kai vienas iš centro lankytojų, kaip dabar aiškėja, esantis sudėtingo charakterio, o galbūt, turintis tam tikrų psichologinių problemų, bet kaip ypatingai akcentuojama, gyvenantis tvarkingoje ir geroje šeimoje (o tai tikrai negarantuoja, kad vaikas neturės problemų), supjausto kitą vaiką, iš ne tokios geros šeimos?

Prasideda dangstymas, slapstymas, detalių gražinimas, draugų, užtarėjų paieškos, politinio susidorojimo kvapo užuodimas. O kur vaikas? O kur abu vaikai?

Kaip nesolidžiai ir papiktinamai skamba iš solidaus stoto vyro, Širvintų rajono tarybos nario, darbiečio Z. Miselio sklindantys postringavimai per televiziją apie tai, jog peiliu (atsiprašome ne peiliu, o kažkokia geležte) sužaloto vaiko šeima yra viena iš socialinės rizikos sąrašo, kad vaikas yra hiperaktyvus, problematiškas, vos ne seksualinis maniakas, kad motina alkoholikė.

Bet ar apie tai reiktų šio centro vadovui kalbėti?! Ar svarbu tokio įvykio fone bandyti prisidengti kaltinimais silpnesniam??? Socialinė rizika – tai ne bausmė ar prakeiksmas šeimai, tai pagalba ir parama joms, kad turinti problemų šeima keltųsi, kad išmoktų ir gebėtų pati auginti ir rūpintis vaikais, įgytų trūkstamų įgūdžių, kad su ja dirbtų specialistai. O ši šeima, tikriausiai, kaip ir daugelis Lietuvoje, ir su pakilimais, ir su nuosmukiais gyvena, kam ją murkdyti, kam stengtis ją visiškai nuskandinti viešai smerkiant. Ar hiperaktyvumas, kuris diagnozuojamas dažnam vaikui, yra raupai? Kas galėtų garantuoti, kad toks Tarybos narys, primesdamas ypač didelį rūspestį šia ar kita šeima, o iš tikrųjų ketindamas eilinį kartą, kaip jau įprasta Širvintose, įbauginti, neinicijuos šeimos persekiojimo ją terorizuodamas ir gąsdindamas vaikų atėmimu? Ko siekiama tokiu veiksmu? Ogi to, kad be kaltės jaustumeisi kaltas, kad silpna šeima taptų visiškai bejėgė, kad įvykus panašiam įvykiui nė šuo nesulotų, nė kieno nosis nesuuostų.

Žinoma, ne taip pasielgusių suaugusiųjų šioje istorijoje ne vienas: ir centro vadovė, atsakinga už vaikus, nesugebėjusi sužiūrėti visų vaikų, iškviesti pagalbos po įvykio, bandydama tai nuslėpti; mama, neiškvietusi medikų; centro direktorius, įdarbinęs nevisai tokios kompetencijos, kurios reikia, darbuotojus; policija, bandydama užglaistyti, nuslpėti įvykį ir pridengti savesnius, bet… Bet visoje šioje istorijoje bjauriausia ir pasipiktinimą kelia tai, kad kartojasi jau buvusi istorija su globėjais, kai bandyta nepaklusniuosius išgąsdinti patikromis, komisijomis, apgdergiant. Ar ne žema? Galime pasamprotauti, kokias išvadas pateiks sudaryta Savivaldybės komisija, kuriai vadovauja konservatorė vicemerė:

„Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą / Silpnam visur visad kaltu būt skirta“. (I. Krylovas)

Duok, Dieve, kad šis įvykis būtų pamoka, kurią turėtų išmokti visi savus ginančius ir silpnesnius žeminančius. Tikėkimės ir to, kad puikiai savo darbą atlikusi Vaiko teisių apsaugos (vis dar poskyrio) vedėja G. Vaičiūnienė bus jei ne pagirta, tai bent jau nepabarta, kad „pakišo“ tokį gerą, tokį darbštų, tokį atsidavusį bendruomenei žmogų, Z. Miselį, „…pasiūliusį į Vaikų dienos centre atsiradusias laisvas darbo vietas pirmiausia stengtis įdarbinti savo bendruomenės narius. Ir nebūtina sąlyga, kad su vaikais dirbtų tik specialius mokslus baigę žmonės, tuo labiau – mokslininkai, nes, parenkant kandidatus, svarbiausias kriterijus yra pačios bendruomenės sprendimas“ („Širvintų kraštas“( 2015 m. vasario 10 d. „Vileikiškiečiai bendruomenės valdyba pasitiki“). Tokio „puikaus“ pasiūlymo rezutatų laukti ilgai neteko. O įdomu, kiek dar „auksinių“ minčių yra priskaldęs šis veikėjas? Gal geriau nežinoti.

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje. Ir atsitik tu man taip, kad tik prasidėjus vaikų vasaros atostogoms, tik paminėjus vaikų gynimo dieną birželio 1-ąją...