Dar kai buvau piplys kurapkos man kažkodėl kėlė didžiulį susidomėjimą. Vasarą žemuogaudamas visad pakeldavau iš žolės jų gausias šeimynas. Žiemą lakstydavau jų pėdsakais ir slinkdavau prie šių vištų būrelių. Pamenu, dar kažkokiam pionieriškam laikraštuke buvo straipsnis apie jas ir iš jo viena frazė man įsiminė visiems laikams – „rieda pilki pūkų kamuoliukai“ (jos išties atrodo kaip nedideli tamsūs kamuoliukai, kai bėga per sniegą).
Manau žinot, kad šių įprastų paukščių šiais smarkaus ūkininkavimo laikais drastiškai sumažėjo. Ankstyvas šienavimas, apleistų dirvonų, natūralių pievų mažėjimas, visokie chemikalai padarė savo darbą, o likučius pribaigė šaltos žiemos, valkataujančios katės, šunys, žinoma ir kurapkų natūralūs priešai – lapės, usūriniai šunys bei plėšrieji paukščiai. Ir buvęs įprastu, šis mielas paukštukas tapo retenybe ir jau yra svarstymų įtraukti ją į Raudonąją knygą. Tiesa, pernai ir šiemet jas sutinku jau kur kas dažniau ir gausesnėmis šeimynomis.
O šitas gražuoles, pastebėjau važinėdamas Kėdainių laukų keliukais. Pastebėjęs išsliuogiau iš mašinos ir sniegu tiesiog nušliaužiau prie snaudžiančio būrelio. Jos mane matė, bet turbūt galvojo, kad pačios yra nematomos, nes prisileido vos per kelis metrus ir kai jau buvau nepadoriai arti, tada tik pakilo ir nuriedėjo per sušąlusius želmenis.

Dar kai buvau piplys kurapkos man kažkodėl kėlė didžiulį susidomėjimą. Vasarą žemuogaudamas visad pakeldavau iš žolės jų gausias šeimynas. Žiemą lakstydavau jų pėdsakais ir slinkdavau prie šių vištų būrelių. Pamenu,...