Naujausios žinios

Ar kaina garantuoja kokybę?

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 12 d. laikraščio „Širvis“ 35-ame šių metų numeryje.

Nusprendžiau pamaloninti skrandį ir gomurį. Gana pirkti pigiausias prekes, laikas gerinti gyvenimo kokybę. Taigi, po ilgų svarstymų išsirinkau aliejaus, pagal kainą labai jau kokybiško, taip pat skanaus ir naudingo. Deja, degustacija nuvylė. Prabangaus aliejaus skonis visiškai nesiskyrė nuo anksčiau naudoto pigiausio. Nusivylimą išdėsčiau savo mielai kaimynei prie arbatos puodelio. Nugirdo mano skundą josios vyras ir paporino man tokią istoriją:

„Kažkada netoli mano tėviškės veikė aliejaus fabrikas. Irgi gamino visokių rūšių aliejų – nuo labai brangaus iki paties pigiausio. Daug mūsų kaimynų tenai dirbo, todėl mano tėčiui – visų galų meistrui dažnai atsilygindavo šiuo reikalingu produktu. Vieną kartą nugirdau tėtės pokalbį su kaimynu, ką tik jam atnešusiu stiklainį aliejaus.

– Tai kokį čia šį kartą atnešei? – pasmalsavo tėtis.

– Kad ir nežinau, kaimynėli, – atsakė tasai.

– Nepasižiūrėjau į etiketes, o šiaip mes vis vien iš tos pačios bačkos pilstom.

– Kaip iš tos pačios?

– Ogi taip. Rytą valdžia pasako, kokio šiandien reikia, tai tokį ir pilstom. Reikės kitokio, pateiksim kitokio – jokių problemų. Tik viskas iš tos pačios talpos.

– Štai taip, naivioji kaimynėle, – baigė pasakojimą vyriškis.

– Skrandžio tu nepamaloninai, tik kai kam piniginę papildei.“

Tąsyk nelabai kaimyno pasakojimu patikėjau, be to, jis tikriausiai siekė dar sovietinius laikus, kai viena aliejaus rūšis tebuvo. Bet neseniai susidūriau su kitu atveju. Pati mačiau savomis akimis, todėl ir tikėti privalau.

Prisipažinsiu, nuodėminga esu – keletą kartų važiavau į kaimyninę šalį, kur stebuklingoji „Biedronka“ pigias prekes parduoda. Netyčia akys užkliuvo už apetitiškai atrodančios ir nebrangios dešros. Kad kiek būčiau ir nepastebėjus, nes ir „Biedronkoje“, kaip ir mūsų parduotuvėse, sistema ta pati: kuo prekė pigesnė, tuo žemesnėj lentynoj guli. Nesusilenksi dvilinkas, tai ir nepamatysi.

Taigi parsivežiau aš tos užsieninės „šlapiankos“, visai skani ji buvo, tad jau kitą kartą lenkiausi dvilinka ir ieškojau patikusio produkto. O neseniai tą pačią dešrytę pamačiau ir mūsų lankomiausiame prekybos centre. Tiktai čia ji puikavosi ant viršutinės lentynos, prie delikatesinių dešrų, ir jos kaina buvo bene trigubai didesnė, nei „ Biedronkoje“. Skani toji dešrytė, bet jei likimas neleis daugiau apsilankyti pas kaimynus, tai liksiu be josios. Jau trigubai aš tikrai nemokėsiu!

Tai štai kaip gyvenimas mane dar kartą pamokė: ne visada geriausia yra tai, kas brangiausia. Tai rodo ir dar vienas pavyzdys. Pažįstama sveikuolė, atidžiai besirenkanti produktus, man pasakė, kad, pavyzdžiui, pigiausi batonai yra patys sveikiausi ir tik juos dera pirkti ir valgyti, jei jau juodos duonytės neužtenka. Taip, jie gal ne taip gražiai atrodo, ne tokie purūs, nes juose nepridėta papildomų konservantų. Vadinasi, pirkdamas tokį produktą ne tik sutaupysi, bet ir sveikesnis būsi.

Nuspręsta – nuo šiol prekybos centruose prekių ieškosiu žemiausiose lentynose, pačių pigiausių ir „šleiviausių“. Mano organizmas ir, žinoma, piniginė, man bus dėkingi. O aš esu dėkinga gyvenimui už pamokas. Tik jokio dėkingumo nejaučiu prekybininkams bei gamintojams, kurie neužtikrina kainos ir kokybės santykio. Nesileiskime maustomi, gerbiamieji vartotojai, neleiskime pinigų veltui.

Jonė LIEPONĖ

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*