Ar mokam teikti ir priimti?
Jonė Lieponė
Asociatyvinė nuotrauka iš caritas.lt
Straipsnis buvo išspausdintas sausio 10 d. laikraščio „Širvis“ 1-ame šių metų numeryje
Baigėsi šventės ir tarpušvenčiai, baigėsi ir su jomis susiję renginiai. Kalėdinis laikotarpis bene labiausiai pasižymi labdaros renginių gausumu: vieni dovanas ruošia ir teikia, kitiems belieka jas priimti, padėkoti ir prasmingai panaudoti. Viskas paprasta ir aišku. Tai kodėl neretai labdaros akcijos kaitina aistras ir kelia apkalbas?
Smagu, kad ir mūsų rajone puoselėjamos labdaros tradicijos. Jau antrus metus merė organizavo vietinio elito šventę, kurios tikslas – surinkti lėšų tiems, kurie jų stokoja kažkokiam kilniam tikslui pasiekti, ar tiesiog oresniam išgyvenimui. Na ir kas, kad pikti liežuviai šnibžda, kad svečiai į labdaros šventę eina ne visai savo noru, o kai kurie norintys prie labdaros prisidėti nekviečiami, nes dėl įvairių priežasčių tai kompanijai netinka. Lai šnibždasi į sveikatą, labdaros vežimas toliau juda. O tie, kurie nebuvo laukiami merės šventėje, ras kitų būdų prisidėti prie labdaringos akcijos. Teko išgirsti nuomonių, kad geri darbai daromi tyliai, kam tas viešumas ir reklama. Nesutinku. Gal ir prasminga gerus darbus daryti tyliai, bet ar tokiu būdu paskatinsim kitus aukoti? Viešumas šiuo atveju tik į naudą.
Kai kurios ponios jungėsi prie akcijos „Padovanok suknelę“. Tiesa, ši akcija nebuvo plačiai paviešinta, neaišku, kiek ponių dalyvavo, kiek suknelių buvo paaukota ir kam jos atiteko. Paskutinė informacija gal ir nėra būtina, tik daugumai smalsu, pagal kokius kriterijus buvo atrinktos laimingosios šventinių aprėdų savininkės. Ir čia girdėjosi pastabų, kad nedera labdarai aukoti dėvėtų suknelių, tai nepagarba. O aš galvoju taip: jei perkam dėvėtą drabužį ir džiaugiamės, kad pasisekė, tai kartą ar porą dėvėtas šventinis apdaras dovanų tikrai yra geriau. Nebent jis gali būti per daug puošnus ir prie elitinių renginių nepratusioms moterims nebus kur tokio dėvėti. Bet man didžiausias džiaugsmas būtų, kad buvau neužmiršta ir apdovanota ištaigingu apdaru, kad ir nelabai pritaikomu. Pasikabinčiau jį savo spintoje ir laukčiau tinkamos progos tokiu pasipuikuoti. Nors kartą gyvenime.
Taigi, lyg ir nutarėm, kad dovanoti verta, nes dovanoji ne tik daiktą, bet ir geras emocijas, kurios dažniausiai yra svarbiau už pačią dovaną. Vadinasi, teikti dovanas mokam. O ar mokam priimti? Va čia ir prasideda…
Prisipažįstu, pastabų dėl dovanotų suknelių, žaislų ar kitos labdaros po šių švenčių dar negirdėjau. Bet štai dėl maisto dažnai tenka visko prisiklausyti. Kartais taip pikta būna, kad norisi tiesiai šviesiai rėžti: jei parama netinka, tai ir neimk, kitas gal bus patenkintas ir dėkingas. Orumas orumu, bet ar būdamas vargšas gali reikšti pretenzijas dėl dovanojamų maisto produktų? Ar nebeteko prasmės posakis: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūri“? Matyt, taip. Mano kaimynė ne pirmą kartą skundžiasi, kad „Maisto banko“ davinyje mėsos konservai prasti, aliejus tik rapsų, o trijų grūdų kruopas belieka atiduoti vištoms, nes niekas jų nenori valgyti. Po eilinio nusiskundimo pasiūliau parašyti prašymą skirti jos šeimai tyriausio alyvuogių aliejaus, natūralių ikrų ir bolivinių balandų bei kuskuso ar bulguro kruopų. Pati tokių produktų nė neuostau – per brangu, todėl perku tai, ką kaimynė nevertina ir atiduoda vištoms. Galėtų atiduoti ir man, būčiau tikrai dėkinga, o ji pati lai prašo rinktinės labdaros. Po tokio pokalbio kaimynė į mane šnairuoja ir eina guostis kitai, nes jaučiasi nesuprasta ir neįvertinta. Ji teisi, aš jos požiūrio tikrai nesuprantu.
Giminaitė neseniai pasakojo, kad pamačiusi laidą apie prastą maisto produktų labdarą, išjungė televizorių, nes papiktino įnoringosios labdaros gavėjos, nesigėdijančios viešai skųstis prasta parama. Tai ar galim tvirtinti, kad mokam priimti labdarą? Toli gražu ne, mums dar mokytis ir mokytis.
Parašykite komentarą