Ar nepabodo gyventi pokomunistinio feodalizmo sąlygomis?
Andrius Navickas
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 4 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.
Gyvename pokomunistinio feodalizmo laikais. Kaip kitaip galima vadinti santvarką, kai kurio nors rajono meras ar mere su visais kitais elgiasi kaip su savo baudžiauninkais? Protestuoti daug kas nedrįsta vien dėl to, kad vietinio feodalo kritika – garantuotas būdas netekti darbo, patirti įvairius persekiojimus. Tuo labiau, kad kritikai labai greitai apipilami gandų srutomis, pradedami vaizduoti,kaip nepritapėliai, trukdantys valdžiai dirbti.
Iš tiesų, kodėl turėtume feodalams trukdyti tvarkytis? Juk ir gatves tiesia, gėlynus sodina, mokyklas renovuoja, net naujus stadionus atidaro. Bėda ta, kad visa tai daro ne iš savo pinigų ir dažnai rūpinasi daugiau savo įvaizdžiu nei kurio nors įgyvendinto projekto tvarumu. Jei dar viską statytų ir įrengtų, tarsi tai darytų savo namuose, priekabiai rūpindamiesi kokybe, dar galima būtų numoti ranka, jog mažai tariasi su kitais. Tačiau šių laikų feodalų bėda ta, kad jie negali nevogti, kad ir kiek turtų jau būtų prisivogę. Jei skelbiamas konkursas, tai rūpi ne tiek kokybės ir kainos dermė, bet tai, kad laimėtų tie, kurie susipras į feodalo kišenę ką nors įdėti.
Šviesios atminties rusų opozicionierius Borisas Nemcovas dabartinį Kremliaus režimą buvo pavadinęs kleptokratija (vagių valdžia). Deja, bet kleptokratijos elementų pakanka ir Lietuvoje. Kartais net sunku patikėti, kodėl sočiai ir prabangiai gyvenantis meras susigundo kokią nors smulkmeną – pavyzdžiui, “premija” už brangiau iš “reikiamo žmogaus” nupirktais keliais televizoriais? Arba kodėl, statant kurį nors tiltą, panaudojama mažiau medžiagų nei reikalauja saugumo normatyvai? Negi keli tūkstančiai eurų turtingam žmogui yra ta suma, kuri gali sugundyti rizikuoti žmonių gyvybėmis?
Visiškai sutinku su tais, kurie perskaitę šiuos mano samprotavimus, pareikš, kad didžiulė kaltė, dėl to, kad pokomunizme atsirado savi feodalai, tenka visų spalvų valdžioms. Leidome privatizacijai virsti “prichvatizacijai”, pritrūko politinės valdžios nuosekliai dekomunizuoti valstybę, išlaisvinti nuo komunistinės nomenklatūros veikimo, politinės partijos pamiršo paprastus žmones ir t.t.
Kita vertus, šiandien nepakanka tūžti dėl praeities klaidų, būtina iš jų mokytis, daugiau jų nekartoti ir tirpdyti visas pokomunistinio feodalizmo atramas. Pirma, būtina drąsiai ir garsiai kalbėti apie tai, jog visi žygdarbiai, kuriais mėgsta girtis merai-feodalai, galėjo būti įgyvendinti pigiau, skaidriau ir labiau įgalinant bendruomenę, jei būtų veikiama demokratiškai. Antra, su diktatoriais beprasmiška kovoti pavieniui, labai svarbu vienytis, pamirštant neesminius tarpusavio skirtumus ar nesutarimus. Feodalai nebijo moralizavimo, net racionalios kritikos, bet labai bijo to, kad opozicijos politiniai raumenys nepradėtų augti, jog neatsirastų reali alternatyva. Feodalai bando įteigti žmonėms, kad jie nepakeičiami, kad neturi lygiaverčių varžovų. Tačiau pakanka garsiai pasakyti, kad “karalius nuogas”, parodyti, kad režimo kritikai sugeba sutarti tarpusavyje ir feodalus apima panika.
Trečia, sunkiausia yra ne nukauti politinį drakoną, bet paskui „nesudrakonėti“ patiems. Būtent todėl opozicija pokomunistiniams feodalams turi veikti iš esmės kitomis priemonėmis nei veikia patys feodalai. Labai svarbu paisyti kolegialumo, skaidrumo, racionalaus veikimo ir pagarbaus santykio su žmonėmis, taip pat ir kitaminčiais, principų.
Dar vienas svarbus dalykas – garsiai pripažinti klaidas ir iš jų mokytis. Pavyzdžiui, kažkada gražiame Širvintų rajone veikė nedidelis, bet veržlus TS-LKD skyrius. Gražiai jo nariai tarpusavyje bendravo, kol skyrius nesusidūrė su gundymu. Iškilo dilema – ar kovoti su rajoną užvaldžiusia “drakone”, ar laikytis šalia jos – ir saugiau, ir šilčiau? Gundymas buvo stiprus ir skyrius pradėjo skeldėti, o jo vadovybė prisišliejo prie „drakonės” ir pareiškė, jog nevalia trukdyti naujai valdžiai dirbti, rūpintis rajonu. Kuo visa tai baigėsi? TS-LKD skyrius mutavo į kažkokį keistą darinį, kuris nebeturėjo jokio ryšio su tarnyste rajonui ir Tėvynei, bet visa tai pakeitė baudžiauninkiškas mentalitetas. Šiuo metu skyrių tenka kurti iš naujo. Pasitikėjimo, bendrystės žaizdos gyja sunkiai, tačiau, kas mane labai džiugina, Širvintų rajono žmonės supranta, kad šiandien kova už laisvę, demokratišką valdymą yra svarbesnė nei senos nuoskaudos.
Po devynių mėnesių vyks Savivaldos rinkimai. Neabejoju, kad feodalai pasitelks visus administracinius resursus ir iš visų jėgų kovos už save. Tačiau nepamirškime, kad visos diktatūros galiausiai žlunga. Tai įvyksta tada, kai žmonės, kurie ilgą laiką laikėsi atokiau nuo politikos, nes turėjo svarbesnių reikalų, garsiai ištarei: “pakaks”. Neabejoju, kad pokomunistinį feodalizmą galima įveikti ne išmintingomis programomis, racionaliais debatais, bet pažadinant paprastų žmonių norą nebūti traktuojamais kaip baudžiauninkais, padedant įsisąmoninti, kad feodalų kartojama frazė – netrukdykit dirbt – iš tiesų tėra noras vogti toliau.
Parašykite komentarą