Ar paskambinai savo močiutei ar seneliui Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga?
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 24d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje.
Širvintų parapijos globos namai vis dar tebegyvena Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos šventės prisiminimais, įamžintomis akimirkomis! Ir panašu, kad dar ilgai gyvens.
Šią dieną globos namų kolektyvas stengiasi, kad gyventojai jaustųsi tikrais šventės kaltininkais. Tai tarsi visų gyventojų gimtadienis. Jie džiuginami, jiems dovanojami įvairūs siurprizai, malonios akimirkos. Žmonės jaučiasi pakylėti, nutolę nuo pilkos kasdienos.
Šiemet pasirengimas šventei prasidėjo gana anksti, nes reikėjo suspėti papuošti salę gyventojų darbais, o koridorius paversti parodų rūmais. Gėlių parduotuvės „Smiltės“ dovanotos dekoratyvios gėlės gyventojus stebino dydžiu ir grožiu. Šventinę dieną, kaip ir priklauso, darbuotojos dabino gyventojus puošniais drabužiais, kvepino, šukavo ir visaip kaip gražino. Ieškojo – kam šilkinės skaros, kam seniai pamirštų ir „pasislėpusių“ papuošalų, o kai reikėjo ir labai nuoširdžiai įkalbinėjo švęsti tuos, kuriems jau pasaulis rodėsi nebeįdomus ir nieko naujo nebeatnešantis. Tądien buvo daug trepsėjimo ir lakiojimo po kambarius, nuo lovos prie spintos, spintelės, vežimėlių ar vaikštynių paieškos, palydėjimo į salę…
Ši šventė nameliuose tapo neįsivaizduojama be gyventojų mylimo ir laukiamo Širvintų rajono Neįgaliųjų draugijos ansamblio „Viltis“, armonikieriaus Jono Romaškos. Labai džiugu, kad svečiai dovanojo balsą iš širdies, dalelę rankų šilumos, nenustygo vietoje ir pašokdino net sėdinčius.
Gyventojus salėje šventės pradžioje pasitiko skambi daina. Valdytojas Sigitas Kirtiklis sveikindamas gyventojus linkėjo sveikatos, kantrybės ir optimizmo pabrėždamas, kad ilgas gyvenimas, patirtis ir pagarbi Dievo baimė pavertė ilgaamžius žmones išminties kasyklomis.
Globos namuose įstaigos ir šeimos santykiai susipynę ir persipynę, tad, kaip ir kiekvienoje didesnėje šeimos šventėje, prisiminėme išėjusius. Tai buvo labai jautri akimirka. Ansamblio „Viltis“ moterys užgiedojusios „Viešpaties angelo“ maldą, susirinkusiems priminė mūsų laikinumą šioje žemėje, o kartu ir išreiškė pagarbą iškeliavusiems. Tuo metu salėje įsivyravo ramybės, bendrystės jausmas. Kas paniro į atsiminimus su išėjusiu kambarioku ar kaimynu, kas nuklydo į beribes erdves, kas susikaupė, kam sruvo ašaros skruostais, kas mėgavosi gyvenimu čia ir dabar, kas mąstė apie gyvenimo prasmę.
Šalia mūsų, darbuotojų, kiekvieną dieną gyvenimus gyvena žmonės: senoliai, vieniši, sergantys, kartais ir pamiršti, bet jie visi yra namelių gyventojai. Valdytojas sveikino ilgiausiai gyvenančius, įteikdamas atminimo raštus: Janinai Teresai, Sabinai, Antosei, Mykolui. Ypatingais padėkos raštais buvo įvertinti ir kasdien nuveikti darbus padedantys Mykolas ir Tadas. Kad jūs žinotumėte, kiek tas popieriaus lakštas reiškė. Vos ne kaip universiteto diplomas arba oskaras. Kaip pagarbiai jie iškart buvo iškabinti kambariuose matomiausiose vietose. Smulkmena, o kiek džiaugsmo žmogui!
Ir galiausiai, renginio pabaigoje, jau su saldėsiu delne šventės dalyviai – jubiliatai, sulaukė siurprizo – nuotraukų albumų. Užimtumo specialistė Agnė, vis lįsdavusi į akis su telefonu ar fotoaparatu ir gaudydama įvairias akimirkas, įteikė albumus su gyventojų nuotraukomis. Nors su gyventojais kas mėnesį Agnė peržiūrėdavo mėnesio nuotraukas, bet jos gyventojams atrodė kažkokios netikros, neapčiuopiamos. Pasitarusi administracija nusprendė padaryti šį siurprizą ir jau nesibaidančius gyventojus fotografuotis nustebinti tikromis nuotraukomis. Reiktų pamatyti kiek džiaugsmo ir nuostabos buvo. Pasirodo mums visiškai įprasta praktika gaminti ir kaupti nuotraukas albumuose, yra kažkas labai labai TOKIO nepaprasto!
Šventė šiuo siurprizu turėjo baigtis, bet… nesibaigė! Ji tęsiasi. Vis dar! Kiek netikėtų apsilankymų pas kaimynus smalsaujant kokias jis gavo nuotraukas. Kiek pokalbių apie kiekvieną nuotrauką, dalijantis prisiminimais. Kolegos vežė nuotraukų albumus ir ligoninėse gulintiems gyventojams. Kiekvienas apžiūrėtas, paglostytas ar nuramintas…
Mūsų nameliuose gyvenimas yra dažomas įvairiausiomis spalvomis, kurių matome visą paletę. Džiaugiamės arba susirūpinę stebime, kai spalvos ima nykti, kartais padedame įdėti daugiau spalvos, kad paryškintume dienos įspūdžius, o kartais tiesiog pabūname šalia.
Aplankykite, arba bent paskambinkite savo artimiesiems ir pasiklauskite, kaip jiems sekasi, pavartykite nuotraukų albumus. Tai atrodo paprasta ir nereikšminga, bet labai svarbu vienišam, pagyvenusiam žmogui.
Širvintų parapijos globos namų užimtumo specialistė Agnė GRYBAUSKIENĖ
Parašykite komentarą