Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 20 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje.

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip maloniai nustebintas, nei rugpjūčio pradžioje, kai sužinojau apie organizuojamą diskusijų festivalį „Būtent“. Nes būtent dabar yra toks laikmetis, o gal tiksliau – kitaip net ir nebuvo, kai diskusijų stoka rėžia ausį.

Nesiimu spręsti, kodėl taip yra. Gal tai tęsiasi nuo sovietmečio, kai buvo tik viena partija, viena televizija, vienas laikraštis. Ir visuose juose buvo skelbiama tik viena nuomonė.

Taip, skelbiama, nes „Atėjau ir pasakiau“. O kai Tau paskelbia, Tau belieka tik išklausyti. Diskusijai vietos čia nėra. Nes nėra pašnekovo. Galbūt būdavo paskelbtos „Tiesos“ aptarimai siauruose rateliuose. Bet atgalinio ryšio ir aptarimų, kas yra „Tiesa“ ir kaip jos ieškoti, nebuvo.

„Sąjūdžio“ gimimas, laikotarpis iki Nepriklausomybės atstatymo ir keli metai po jo suteikė erdvę diskusijai. Bet, kaip nutinka ne pirmą kartą istorijoje, pokyčius inicijuoja ir iki pergalės atveda vieni, o tų kokybinių pokyčių vaisius raško kiti. O tiems kitiems nereikia diskusijų ir mitingų. Jie žino, ko nori ir kaip tai kuo greičiau „gauti“.

Tarp sąvokų „Mes padiskutavome ir nutarėme“ ir „Aš žinau KAIP ir jums TAI pasakysiu“ yra milžiniškas mentalinis skirtumas. Žmogus iš prigimties yra klystantis. Bet kai mes diskutuojame, mes pasidaliname savo požiūriais. Ir pasaulį bei kokią nors dominančią temą matome kur kas plačiau. Atsiranda galimybė diskutuoti, o kai diskutuoji, tai turi savo teiginius argumentuoti. Tada tavo pašnekovas tave geriau supranta, kodėl tu mąstai vienaip ar kitaip. Ir tu gali išklausyti pašnekovo minčių ir argumentų. Ir čia atsiranda galimybė sutarti su kitu žmogumi, ir pritarimo atveju ištarti „Būtent“.

Taigi to „Būtent“ ir trūksta šiomis dienomis privačioje ir viešoje erdvėje, televizijoje ir politiniame gyvenime.

Diskusijų festivalis „Būtent“ atsirado laiku ir vietoje. Nes kol kas pasidiskutavimai ir pritarinėjimai vyksta siauruose interesų rateliuose. Partijų viduje pritariama partijų vedliams. Socialiniuose tinkluose (Facebook) pritarinėjama etatiniams minties galiūnams. Ir jeigu nepritari, labai dažnai tavo statusas pasikeičia į – „Nepageidaujamas“.

Visai kita atmosfera buvo rugsėjo 8–9 dienomis Birštone vykusiame Diskusijų festivalyje „Būtent“. Čia prie Nemuno ir Vytauto Didžiojo paminklo įsikūrė septynios diskusijų erdvės. Pati vieta man tarsi simbolis, lyg Vytautas Didysis būtų diskusijų festivalio globėjas. Taigi vienu metu vyko septyni renginiai, septynios diskusijos. Ir kiekvienas pats rinkosi, kur jam aktualiau.

Pirma diskusija, į kurią nuėjau, tai Tvarios Lietuvos erdvėje vykusi diskusija „Ar įstatymai tampa ginklu prieš NVO?“, kurią surengė NVO teisės institutas. Diskusijos anonsą galite rasti adresu http://diskusijufestivalis.lt. Jos metu kalbėta: „NVO sektoriaus reglamentavimo tendencijos ekspertams kelia nerimą tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Autoritarinėse valstybėse naudojama praktika, kai teisinėmis priemonėmis susidorojama su „nepaklusniaisiais“, plinta kaip virusas ir Europos valstybėse. Visus teisinius suvaržymus NVO sektoriuje Rusija, Vengrija, Slovakija, Lenkija, Egiptas, Izraelis, o dabar jau ir Lietuva, grindžia vienu bendru argumentu – NVO yra nepatikimos. Ar keliami reikalavimai yra adekvatūs ir ko iš tiesų siekiama griežtinant įstatymus?“

Į kasdienę kalbą būtų galima išversti taip: „šalin drakoną – tegyvuoja drakonas“. Tai yra, labai dažnai žmogus savo veiklą pradeda savanoriaudamas nevyriausybinėse organizacijose, bendruomenėse. Vėliau veiklą tęsia partijoje. Pakliūna į valdžią. Ir… STOP. Ir nuo to laiko jam tie patys aktyvūs žmonės, vienas iš kurių jis pats yra, jam tampa konkurentais. Ir dažnai kyla pagunda likusiųjų veiklą riboti. Konkurencijai ir nuomonių įvairovei – NE.

Festivalyje per dvi dienas buvo surengta daugiau kaip 60 diskusijų. Šalia diskusijų erdvių – palapinių, įsikūrė ir septynios renginio partnerių palapinės. Mane patį labiausiai traukė Atviros Lietuvos fondo diskusijų erdvė ir šalia įsikūrusi jų pačių, kaip partnerių palapinė.

Teko pasikalbėti ir su „Tikėjimo žodžio“ pastoriumi, ir apie vyrų ir moterų lygias galimybes.

ALF palapinėje veikė „Pašto dėžutė“, kurioje buvo galima palikti „Laišką Vidaus reikalų ministrui“. Pasinaudojau galimybe.

Paskutinė diskusijų erdvė, kurią aplankiau šeštadienį, tai Lietuvos žurnalistikos centro surengta diskusija „Ar turinio projektai išstums žurnalistiką?“. Iš http://diskusijufestivalis.lt puslapio: „Spaudos eroje užsakomieji straipsniai žiniasklaidoje laikyti didžiuliu blogiu – cinišku piktnaudžiavimu auditorijos pasitikėjimu, korumpuojančiu žiniasklaidos misiją užtikrinti demokratišką komunikaciją. Su skaitmeninės žiniasklaidos atsiradimu sietos skaidresnės ir profesionalesnės žiniasklaidos viltys. Visgi užsakomasis turinys iš žiniasklaidos niekur neišnyko. Net priešingai – jis normalizavosi, tapo priimtinu tarp žurnalistų. Tiesa, šiandien prastą konotaciją turintį žodžių junginį „užsakomieji straipsniai“ pakeitė „turinio projektai“. Esama nuomonių, kad turinio projektai yra suderinami su profesionaliąja žurnalistika. Kad kurdami turinio projektus žurnalistai yra ne mažiau nepriklausomi ir profesionalūs, kad patys turinio projektai – vienintelis būdas nepriklausomoms redakcijoms išlikti šiuolaikinėje rinkoje. Taigi debatų metu siekiama rasti atsakymą į esminį klausimą – ar turinio projektai išstums žurnalistiką?“

O mano mintys būtų tokios. Ar žurnalistai / informacijos skleidėjai turi teisę į atlyginimą? Kokiu būdu redakcijos, norėdamos atsiskaityti su žurnalistais, surenka pajamas? Kokie redakcijų pajamų šaltiniai?

Anksčiau didžiąją dalį pajamų sudarydavo reklama ir skelbimai. Dabar liūto dalį reklamos pinigų susirenka Google ir Facebook. Pagalvokim patys – laikraščių neperkam, reklamą matom „nemokamai“ internete. Skelbimus viešiname irgi internete.

Diskusijoje buvo pateiktas vienas netiesioginis pavyzdys. Ateina bulvių tarkavimo mašinų gamintojas į redakciją ir sako: „Reiktų straipsnio, paremsiu redakciją. Bet, kad nebūtų taip tiesmukai, nerašykit apie mašinas, bet lyg iš tolo, apie bulvinius patiekalus, kokie jie skanūs ir naudingi.“ Pridėčiau: „Bulvinių blynų reikšmė šiuolaikinio žmogaus gyvenime“. Taigi, kas pinigus moka, tas muziką užsako. O kur tiriamoji ir analitinė žurnalistika? Kam ji įdomi? Mums? O jeigu mums įdomi, mes patys nerašom, tai kas rašys? Žurnalistai? O mes ar mokam žurnalistams? Prenumerata, reklama, skelbimai? „Nemokamai?“

Taigi ne kiekvienas galim būti mokytojais, ekonomistais, ūkininkais, vairuotojais. Teko skaityti su Vakarų Europos valstybių žurnalistikos portalus, kur nemokamai galima paskaityti tik straipsnio antraštę ir pirmą pastraipą. O norint naudotis visa informacija reikia pirkti prenumeratą. O mes? Ar remiame savo skaitomą spaudą?

Visų įspūdžių aprašyti nepavyks. Ir nenoriu būti šališkas. Siūlau patiems apsilankyti diskusijų festivalio „Būtent“ interneto svetainėje ir „Facebook“ paskyroje:

https://www.facebook.com/diskusijufestivalis/?fref=ts

https://www.youtube.com/channel/UCWEYG9fzw0lZuSmPlBp5tDg/videos

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 20 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip maloniai nustebintas, nei rugpjūčio pradžioje, kai sužinojau apie organizuojamą diskusijų festivalį „Būtent“. Nes...