Naujausios žinios

Ar saugosime rogutes?

Janina Pukienė

GE DIGITAL CAMERA

     Perskaičiau pasakojimą apie parapijos globos namus. Išties, jauku ten, tokia „naminė“ nuotaika jau nuo vartų jaučiama: aploja šunelis, po kiemą išdidžiai vaikšto katinas, ant virvių džiūsta skalbiniai…

Pastaruosius keletą metų tenka dažnai lankytis  Socialinių paslaugų centro Globos skyriuje. Net labai norėdamas nerastum prie ko prikibti: švaru, tvarkinga, gėlytės žydi. Seneliai pamaitinti, išmaudyti, pas gydytoją laiku palydėti. Dažnas namuose nė iš tolo tokių sąlygų neturėjo. O vis tik ir vienur, ir kitur senjorų akyse begalinis ilgesys. Ilgesys ryšio su pasauliu, su artimaisiais, buvusiais kaimynais. Mano lankomos močiutės porina: mes tarpusavy jau nedaug ir besikalbam. Apie ką čia kalbėsi, kokios mūsų naujienos: ar skani sriuba, ar nepersūdyta košė, ar dar gyvas tas dienų dienas dejuojantis kaimynas? Taip taip, nenustebkit, tokio amžiaus sulaukus (abi močiutės jau gerokai devyniasdešimtmetį perkopusios) ir mirtis, ir košės skonis pasidaro vienodai svarbūs. O mirtis ten ir yra dažniausia vietos naujiena. Todėl nekantriai laukiama žinių iš „didžiosios žemės“: kaip laikosi giminaičiai, buvę kaimynai. Ir politikos naujienos aptariamos –senolės smalsios ir neblogai besiorientuojančios. O jei su kaimynais bendros nuomonės neprieita, labai svarbus teisėjo iš šalie žodis.

       Kažkada atiduoti tėvus į globos namus buvo neįsivaizduojamas dalykas ir didelė gėda. Šiandien tai nieko nebestebina, o ir dažnai būna vienintelė išeitis oriai senti –tinkama priežiūra, geros sąlygos. Ne pats apgyvendinimo faktas yra blogiausia, blogiausia yra užmarštis. Nebestebina, kai vilniečiai vaikai, ar anūkai teisinasi negalintys atvažiuoti dažniau nei kartą per mėnesį aplankyti senolio, nes ir Širvintose gyvenantys ne ką dažniau užsuka. Tipinė situacija: pro šalį važiuodamas (praeidamas) užbėgo, keletą minučių pasėdėjo, įsitikino, kad dar gyvi ir nurūko tolyn.

Gal stabtelkim, pagalvokim apie tai, kad ir mums jau ne už kalnų tokia padėtis. Visai nesvarbu, ar pajėgsi gyventi savo namuose, ar teks keliauti į valdiškus, artimųjų ilgesys bus toks pat. Gal tada prisiminsim – mes buvom abejingi, ta pačia moneta ir atlygį gaunam. Jei šiandien mūsų vaikai mato, kad mums neberūpi tėvai, kodėl savo laiku jiems turėtume labiau rūpėti mes? Neišmeskim rogučių, kuriomis vežėm senelius į mišką!

       Net keista, kad senelius dažniausiai „nurašom“ kaip nevertus mūsų dėmesio ir pagarbos. Pas draugę kavos puodeliui be lauktuvių neužsuksi – negražu. O mylimas sūnėnas, kuriam teta paliko sodybą paežerėj, užsuka pas ją maždaug kartą per pusmetį… Tuščiomis rankomis… Gal jau geriau visai neužsuktų…

        Tokios tos mintys artėjus spalio 1-ajai – pagyvenusių žmonių dienai. Baigiasi rudens darbai, laisvalaikio daugėja. Aplankykim senolius – ne tik tėvus, senelius, kitus giminaičius, bet ir buvusius kaimynus, pažįstamus. Patikėkit, jie to labai laukia ir tai bene vienintelis jų noras šiame finaliniame gyvenimo etape.

1 Comment on Ar saugosime rogutes?

  1. Ačiū už puikų straipsnį.Duok Dieve, kad jis paliestu kai kieno širdis.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*