Naujausios žinios

Ar sulauksim grįžtančių emigrantų?

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 30 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame šių metų numeryje.

Vienoje televizijoje vis sukasi reklaminis klipas, kuriame emigrantai aiškina kodėl negrįžta Lietuvon: čia maži atlyginimai, nėra pagarbos darbo žmogui, o politikai – vagys. Įkvėpta šio klipo ir aš atlikau tokį mini tyrimą apie emigracijos motyvus. Juk, kad ir ką bežadėtų Seimas ir Vyriausybė, vis daugiau emigruoja žmonių ir tikėtis jų grįžimo būtų naivoka. Tie vienetai, kurie vis tik randa kelią gimtinėn, optimizmo nekelia, juk ne veltui sakoma, kad išimtys tik patvirtina taisyklę. Turiu pavyzdį pašonėje: kaimynų dukra su šeima prieš keletą metų įsikūrė Airijoje ir pas tėvus atvažiuoja tik trumpų atostogų. Štai ir neseniai atvyko savaitėlei. Nešuliais apsikrovusi, ne tik tėvams, bet ir brolio šeimai, dar ir vienai kitai draugei šį tą nupirkusi. Nes ten žymiai pigiau. Tai kaip ten toje Airijoje emigrantams gyvenasi?

„Nesiskundžiam, – sako jauna moteris. – Žinoma, dirbti reikia daug ir sunkiai, bet verta. Kai dirbsi, tai ir turėsi.“

Jiedu su vyru pluša automobilių plovykloje. Beje, tai dažna emigrantų darbovietė. Darbas legalus, atlyginimas neblogas, socialinės garantijos užtikrintos. Pirmiausia, sveikatos draudimas. Moteris pasakoja, kad pirmą kartą einant pas gydytoją, buvo neramu, juk kalbos žinios nėra tokios tvirtos, dar suklysi pasakodama savo bėdas arba nesuprasi gydytojo aiškinimų. Nerimauta be reikalo, emigrantams ten nemokamai parūpinamas vertėjas, todėl problemų dėl nesusikalbėjimo nekyla. Dabar jau nebereikia to vertėjo, patys puikiai išmoko kalbą, bet pirmais metais pagalba tikrai pravertė. Nustebino ir vaistų kainų politika: visi receptiniai vaistai ten nemokami. Kai pas mus neretai ir esant šimtaprocentinei kompensacijai tenka primokėti, airiška tvarka maloniai stebina. Kontraceptinės priemonės ir vaistai nuo priklausomybių taip pat yra nemokami. O kaip kitos kainos? Pasirodo, vanduo gyventojams yra nemokamas, tik įmonėms už jį tenka mokėti. Kai mūsuose vandens kaina nuolat kyla, airiška tvarka tikrai stebina. Emigrantė paaiškina, kad kasdieninės paklausos prekės, maisto produktai yra pigūs, bet alkoholis ir rūkalai – brangūs. O štai mokyklinės prekės, anot mano pašnekovės, Airijoje yra beveik šešis kartus pigesnės, nei Lietuvoje. Pigesni ir vaikiški drabužiai, ir higienos prekės. Todėl ir veža lauktuvių šeimai ir draugams, nori palengvinti finansinę naštą. Dukra ir mano kaimynus įkalbinėja važiuoti pas juos, juk pragyvenimas ten pigesnis, o dar ir vaikus prižiūrėti padėtų, bet tie vis dar nesiryžta. Ko gero, neilgai trukus, mielų kaimynų neteksim, patrauks ir jie Airijon.

Ką galima pasiūlyti airių emigrantams, kad jie grįžtų į Lietuvą? Darbą už minimalią algą, kylančias būsto kainas ne dienomis, o valandomis? Neatrodo, kad tokie siūlymai sugundytų, o geresnių tai ir neturim, kaip bebūtų gaila. Apeliacija į patriotinius jausmus kažin ar bepadės, ne veltui sakoma: „Žuvis ieško – kur giliau, žmogus – kur geriau“. Kol kas tai svarbiausias argumentas ir jį nuginčyti nelengva. Kaip bebūtų gaila. Beje, kai lietuvių senokai jau nebe trys milijonai, kaimyninėje Baltarusijoje gyventojų skaičius padvigubėjo. Įdomu, kuo gi jie prisivilioja emigrantus? Gal ir iš diktatoriškos „batkos“ Lukašenkos valdymo sistemos galima būtų pasimokyti emigracijos mastų mažinimo?

Jonė Lieponė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*