Naujausios žinios

Ar tai tikrai demokratija?

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 27 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje.

Neseniai vienas garsus politikas viešai skundėsi, kad dėl jo politinės veiklos ne pirmą kartą nukenčia sūnaus verslo interesai. Tąsyk pamaniau, kad toksai skundas tik priemonė gailesčiui sukelti. Nereikia turėti neaiškių interesų, tai nereikės nei bėdoti, nei kažkam nukentėti. Bet dabar, po naujausių skandalų, pradedu suprasti: išties, vaikams neretai tenka atsakyti už tėvų politinę veiklą.

Istorija tokia: garsi (ne visada iš teigiamos pusės) Seimo narė viešai pareiškė nenorinti kalbėtis su žurnaliste, nes… jos tėvas yra autoritetingas partijos, kuri aiškiai nepatinka seimūnei, veikėjas. Dar ir žurnalistės viršininkui viešą pastabą išdrožė, kad neviešina šio fakto apie pavaldinę.

Perskaičiusi netekau amo. Apie minimos žurnalistės priklausymą vienokiai ar kitokiai partijai nekalbama. Ko gero, nėra ką ir kalbėti, nes žurnalistui, ypač rašančiam politikos temomis, ir nedera priklausyti partijai bei viešai deklaruoti savo pažiūrų. (Tiesa, tai galioja ne visiems. Štai merės šeimos laikraštyje sėkmingai dirba tokie žmonės, bet kalba šį kartą ne apie juos). O kuo čia dėtas tėvas? Nuo kada tėvų ir kitų giminaičių politinė veikla trukdo žmogaus darbui ir karjerai? Išties darosi baugu. Juk ši Seimo narė atstovauja valdančiajai partijai, kurios vadovai linksta prie senosios baltų religijos. Tai gal kitą kartą ji atsisakys bendrauti su „ne to“ tikėjimo gerbėjais? Nereikia net gerbėju būti, pasirodo, užtenka ir to, kad tą tikėjimą išpažįsta tavo šeimos nariai. Kurlink mes einame? Ar čia tokia nauja lietuviškos demokratijos kryptis: kas ne su manimi, tas prieš mane? Ar viešas žmogus, liaudies išrinktas politikas, turi teisę rinktis su kokiu žurnalistu jis kalbėsis?

Ne vienas galime pateikti pavyzdžių, kad net šeimoje gali būti skirtingų partijų nariai ir dėl to nei vaikai tėvų, nei tėvai vaikų neišsižada, o sutuoktiniai nepuola nešti pareiškimų skyryboms. Įdomu, ar ponios Seimo narės bendrapartiečių gretose nesama tokių „prasižengėlių“, kurių giminaičiai neskuba įtikėti jos partijos vienintele ir teisinga ideologija ir labiau simpatizuoja kitoms politinėms jėgoms? Matant, kiek „atskalūnų“ jau nubyrėjo, atrodo, kad tikrai esama.

Keista – rinkimų kampanijos metu kiekvienas kandidatas tikina, kad yra pasiruošęs tarnauti rinkėjams ir dirbti jų labui. O vos apšyla kojas parlamente, iškart puola rodyti valdžią ir reikalauja visiško paklusnumo. Kokia dar tarnystė? Džiaukitės, kad pasisekė tokį brangakmenį išrinkti ir vykdykite visus jo kaprizus, kitaip maža nepasirodys. Lietuviškos demokratijos fenomenas, kitaip pasakyti neišeina.

Vis dažniau pastebime, (ypač mūsų rajone), kad bendrauti galima tik su „teisingų“ pažiūrų asmenimis, priklausančiais „teisingai“ partijai, lankytis „teisinguose“ renginiuose, kviesti į juos „teisingus“ asmenis. Iš kur šitokia praktika išmokta? Tikrai ne iš vakarietiškų demokratinių šalių. Atsimenu, kai kažkada, kai rajonui vadovavo „neteisingi“ merai, buvo daug bendraujama su Norvegijos miesto Opegiordo savivaldybe. Nuvykę mūsų Tarybos nariai, grįžę pasakojo, kad tuometinė jų merė ir opozicijos lyderė, per Tarybos posėdžius įnirtingai besiginčijančios ir ginančios savo tiesą, gyvenime yra geriausios draugės, sugebančios atskirti politiką nuo gyvenimo ir bendrauti. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų vykti Lietuvoje. Tiek Seime, tiek rajono Taryboje labai jaučiamas priešiškumas tarp atskirų partijų narių, atrodo, kad vieni kitiems ne tik rankos nepaduos, bet ir praeis tarsi pro tuščią vietą. Ar tikrai taip tinka valstybėje, besivadinančioje demokratiška? Oi, nežinau, nežinau…

Jonė Lieponė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*