Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 13 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje.

Neseniai pakliuvo į rankas bauginantis straipsnis apie šiukšlių verslą. Daugelis nė nesusimąstome, kad šiukšlių ir atliekų verslas, pasirodo, yra trečias tarp pačių pelningiausių. Po narkotikų ir ginklų prekybos – visai nebloga kaimynystė. Taip, verslas pelningas, bet pelnosi iš to tikrai ne tie, kurie šiukšles rūšiuoja ir parduoda. Didžiausi tokie rūšiavimo punktai veikia skurdžiausiose trečiojo pasaulio šalyse, daugiausia – Afrikoje.

Publikacijoje pateikiami ir pokalbiai su keletu afrikiečių atliekų rūšiuotojų. Rizikuodami sveikata ir uždirbdami menkus pinigus, jauni žmonės džiaugiasi turėdami nors tiek, nes kitokių pragyvenimo perspektyvų nenusimato. Afrikiečių surūšiuotos atliekos keliauja į Kiniją. Verslūs kinai, pamatę, kad jų sparčiai besivystančiai pramonei trūksta pakavimo priemonių, jau senokai rado išeitį: atliekų perdirbimą šiam tikslui. Jie nenori savo šalies šiukšlėmis užversti, todėl perka rūšiuotas atliekas. Deja, atrodo, kinų rinka jau perpildyta, todėl greitu laiku afrikiečiai neturės kam atliekų parduoti, taip pat praras ir pragyvenimo šaltinį. Perspektyvos liūdnokos.

Skaitant minėtą pasakojimą, neapleido mintys apie mūsų rajono padėtį. Tiksliau – apie planuojamą statyti atliekų rūšiavimo fabrikėlį. Prieš kurį laiką daug aistrų sukėlęs projekto aptarimas spaudoje staiga nutilo ir nurimo. Gal atsisakyta statybos planų? Greičiau jau tyla prieš audrą, t. y. prieš numatomą statybų pradžią. Nenoriu prikarksėti, todėl džiaugsiuos, jei pasirodysiu esanti neteisi.

Gal kas nors pamanys, kad esu nusiteikusi pernelyg pesimistiškai, bet kuo gi mes skiriamės nuo afrikiečių? Kaip ir jie, rūšiuosime turtingų Skandinavijos šalių atvežamas atliekas (nors ir savų nesugebame sutvarkyti), kaip ir jie, toliau parduosime jas užsienio rinkai. Nusivylę gyvenimu žmogeliai už minimalią algą kapstysis skandinaviškose atliekose ir džiaugsis turėdami pragyvenimo šaltinį. O visi likusieji kvėpuosime išmetamosiomis dujomis „pagerintu“ oru, stebėsime, kaip vos ne kasdieną krenta turimo būsto kainos, puikiai suprasdami, kad niekur iš čia nebeišsikelsime, nes paprasčiausiai niekas iš mūsų butų nepirks. Kas gi norės gyventi šalia šiukšlių rūšiavimo fabrikėlio? Gudresni širvintiškiai, planavę įsigyti būstą, neskuba jo pirkti, nes yra įsitikinę, kad butų kainos neišvengiamai kris ir burbulas sprogs. Tikriausiai taip ir nutiks, bet ir atpigę butai kažin ar bebus kam nors reikalingi. Viskas kažkokių apsukruolių, įkūrusių naująjį verslą, dėka. Prisiklausėme visokių pagyrų būsimam fabrikėliui, patikinimų, kad jokio negatyvaus poveikio mūsų miestui tikrai nebus. Net jei patikėtume tais patikinimais, tai nenubrauks to, kad esame laikomi trečiojo pasaulio dalimi, tinkama tik atliekų rūšiavimui ir transportavimui. Tokiame kontekste ne itin džiugina ir tai, kad keliolika žmonių gaus darbą. Per didelė jo kaina, atsižvelgiant į visas aplinkybes.

Žinoma, galima į tai žiūrėti ir kitaip. Kažkas juk turi imtis atliekų tvarkymo, tai verslas, nei geresnis, nei blogesnis už kitus, o atsakingi asmenys juk dievagojasi, kad jokio neigiamo poveikio nei gamtai, nei žmonėms tikrai nebus. Imame ir patikime tais čiulbėjimais – viskas gražu ir šviesu. Bet vis tiek neišsklaido požiūrio: esame tinkami viso labo afrikiečių lygio verslo kūrimui. Ir nėra ką daugiau čia beaiškinti ir visiškai nėra dėl ko džiūgauti. Nes nuo šiol Širvintos visiems asocijuosis su šiukšlėmis ir atliekomis, o ne su gamtos grožiu, istorine praeitmi ir puikiais žmonėmis. Ar tik tiek nusipelnėme?

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 13 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje. Neseniai pakliuvo į rankas bauginantis straipsnis apie šiukšlių verslą. Daugelis nė nesusimąstome, kad šiukšlių ir atliekų verslas, pasirodo, yra...