Naujausios žinios

Ar tikrai kieta ūkininko širdis?

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas birželio 6 d. laikraščio „Širvis“ 22-ame šių metų numeryje.

Turbūt visi sutiksite, kad Širvintose gandai sklinda greitai ir nei geri, nei pikti darbai nepastebėti nelieka. Todėl, kai spaudoje perskaitai šokiruojantį straipsnį apie gyvūnų nepriežiūrą pas žinomą ir gerbiamą ūkininką, diplomuotą zootechniką, ne pirmus metus auginantį gyvulius, imi galvoti, kodėl iki šiol apie tai niekas negirdėjo ir nekalbėjo? Kadangi straipsnyje trūko paties ūkininko požiūrio, nutarėme jį pakalbinti. „Nebendraujantį ir nesukalbamą“ ūkininką Algį Ušacką pavyko prakalbinti stebėtinai greitai ir jis mielai sutiko pasikalbėti su „Širviu“. Taigi, skaitytojų dėmesiui paties ūkininko požiūris į plačiai nuskambėjusią istoriją.

Algis Ušackas kviečia pasivažinėti po tas pačias vietas, kurias tikrino Žirgų globos asociacijos (ŽGA) savanorė Olga Choroškova. Važiuojame prie ponių aptvaro, seniai tapusio vaikų ekskursijų vieta. Ne viena mama pasakojo, kad, važiuojant pro šalį (mažieji arkliukai ganosi prie kelio), visada privalu sustoti ir pasigėrėti poniais, kitaip vaikų ašaroms nebus galo. Šiemet kompaniją poniams palaiko ir jaunų mėsinių Šarolė veislės galvijų jauniklių banda, savininko meiliai vadinama „šaroliukais“. „Tai mano sena meilė, – paaiškina. – Anksčiau auginau šios veislės galvijus, vėliau nustojau, o dabar vėl sugalvojau pradėti. Iš ūkininkės įsigijau tuos veršelius, kurie turi kokių nors defektų ir netinka jos bandai, tikiuosi vėl sulaukti gyvūnų gynėjų pretenzijų,“ – nelinksmai juokauja A. Ušackas.

– Kas po savanorių vizito pasikeitė šioje ganykloje?

– Nupjoviau tą pavojingą medį, – ūkininkas rodo šviežią kelmą. – Savaitgalį su patyrusiais kalviais, sporto meistrais tvarkėme kai kurių arklių kanopas, nors vaizdas tikrai nebuvo toks tragiškas, kokį jį pavaizdavo spauda. Kartais perlenkiame lazdą su ta gyvūnų gerove. Įdomu, kas tvarkydavo kanopas laukinių arklių tabūnams Azijos stepėse? – su humoro gaidele kalba ūkininkas. – Kaip didelis trūkumas buvo akcentuotas arklių baikštumas, bet kas gi čia keisto, kad gyvuliai neprisileidžia svetimų?

Išties, kai šeimininkas pašaukė, atbėgo visi poniai ir neskubėjo trauktis net pamatę svetimus žmones ir fotoaparatą.

Tas pats buvo ir kitose ganyklose. Arkliai noriai ėjo prie šeimininko ir nesitraukė nuo aptvaro. Nesimatė sulysusių, išbadėjusių, purvu ar mėšlu aplipusių arklių. Nematėme ir gulinčių, nesikeliančių, nusilpusių. Ūkininkas pats parodė tą ligotą kumeliuką, gimusį su klubo sąnario defektu. Anot jo, dėl šio kumeliuko ir visas tas triukšmas sukeltas.

– Esu sukalbamas žmogus ir galiu padovanoti kumeliuką, jei išgirsčiau argumentuotą prašymą. Šį atvejį aš vertinu kaip paprasčiausią šantažą. Pradžioje sutikau jį atiduoti, bet, girdėdamas nuolat augančias pretenzijas ir užuominas apie gyvulių kankinimą, atsitokėjau. Išsiveš tą kumeliuką, pradės visais varpais skalambyti apie mano „kietą širdį“ ir didvyrišką kumeliuko išgelbėjimą iš tirono nagų – ar man to reikia? Mano bandoje jis neskriaudžiamas, nekankinamas. Gimė ligotas, gaila, bet tokių dalykų pasitaiko. Ką jam padės tos mergytės iš ŽGA? Atliks sąnario protezavimą? Ir ten, ir čia jis bus toks pats. Tie, kas girdėjo pokalbį, suprato visą esmę ir man patylomis patarė atiduoti tą kumeliuką ir išsivaduoti iš problemų. Nusileisti nesąžiningam reketui man neleidžia principai, – užbaigia Algis.

Nuvažiavome ir į tą patį, tikrintojoms neįtikusį tvartą, atseit, aplūžusiu stogu. Ūkininko teigimu, ta tvarto dalis su aplūžusiu stogu priklauso kitam ūkininkui ir jis už jos išvaizdą nėra atsakingas.

– Savo bandą tikrai prižiūriu ir žinau, kas jiems geriausia. Kasmet prisiruošiu pakankamai šieno, per praėjusią žiemą arkliams sušėriau 16 tonų morkų ir 9 tonas avižų. Vasarą jiems skirta 20 ha nuosavų ganyklų ir dar 15 ha nuomojamų. Miesto panelėms nepatiko mėšlas. Kiekvienas kaimo žmogus žino ir supranta, kad arkliai ant cemento nelaikomi, jie stovi ant gilaus kraiko, taip, kaip jiems naudingiausia ir geriausia. Eržilo drauge su visa banda negaliu leisti ganytis, todėl jis kol kas tvarte. Ir šviesos jam tikrai netrūksta, nors langai ir ne tokie kaip šiuolaikiniuose namuose. Gal kada nors pasistatysim naujus tvartus, suprojektuosim langus per visą sieną, – šmaikštauja ūkininkas.

Pamatėm ir tą seną šunį, kurio akių būklė nepatiko O. Choroškovai.

– Tai 16 metų senolis, kurio amžius atitinka 112 žmogaus metų. Ar tokio amžiaus žmogus atrodys stiprus ir žvitraus regėjimo? – klausia A. Ušackas. – Jis daugiausia miega, o kai prabunda, be abejo, akys būna traiškanotos, kaip ilgai užsimiegojusio žmogaus. Ką dabar su juo daryti, gal vežti į „Naujojo regėjimo“ kliniką ir įstatyti bioninę akį? Esu nukaršinęs daugybę pasenusių augintinių, nes užmigdyti jų neleidžia sąžinė. Jie savo laiku buvo naudingi, atidirbo, dabar turi teisę oriai praleisti likusias dienas, nevalkataudami ir nebadaudami. Daugiau čia nieko nesugalvosi.

Nepatiko tikrintojoms ir vandeniui skirtos vonios. Taip, jos nėra superšvarios, pats tokiose nesimaudyčiau ir kitiems nerekomenduočiau, bet, kad jose vanduo murzinas – netiesa. Be to, arkliai turi kur atsigerti, yra natūralūs tvenkiniai. Turbūt matėte nuotrauką, kurioje arkliai atrodo tarsi purvais apaugę. O jie tiesiog vandenyje sušlampa, po to po kurmiarausius išsivolioja ir tuo metu atrodo tikrai nesimpatiškai. Bet reikia matyti ne kažkokią menką detalę, o visumą, kuri tikrai nėra bloga.

Esu užaugusi kaime, todėl gerai žinau, kad arkliai yra švarą mėgstantys gyvuliai ir iš bet kokio indo (ar purvinos balos) jie vandens negers. Bet, mums bebūnant prie aptvaro, keletas jų priėjo atsigerti. Vadinasi, jiems tos vonios tikrai tinkamos.

Miesto žmogui neretai bauginančiai atrodo kaime visiškai įprasti dalykai. Atsimenu, kaip mano kolegė pasakojo, kad, kai prieš 20 metų miestietišką gyvenimą iškeitė į kaimišką, pradžioj baisėjosi viskuo: prie būdų pririštais šunimis, pievose grandine pririštomis karvėmis ar purve besivoliojančiomis kiaulėmis. Po keleto ūkininkavimo metų, kai lygiai taip pat savo gyvulius augino, viską perprato ir apsiprato. Gal ir šios jaunos savanorės turi pernelyg teorinį įsivaizdavimą apie ūkininko ūkio kasdienybę?

Algis Ušackas pasakojo, kad porą jo jaunų arkliukų treniruojami žinomo rajono važnyčiotojo J. Kvakšio ir jau dalyvauja varžybose. „Tai ne verslas, aš iš to naudos neturiu, – sako ūkininkas. – Bet, jei jie tinka lenktynėms, lai lenktyniauja. Gal ir sportuojantiems žirgams tikrintojos turėtų priekaištų?“

4 Comments on Ar tikrai kieta ūkininko širdis?

  1. Netikiu, nes Sirvintose labai jau daug kankinimo ir neprieziuros atveju, gyvunu atzvilgiu, vaiku taip pat. Institucijos, kurios atsakingos uz silpnuosius, visiskai nedirba, nera jokios kontroles ir zmogiskumo. Labai atsakingai tai sakau, nes kada griztu I Sirvintas is Londono pas tevus, darosi bloga, nuo skurdo ir abejingumo vieni kitiems, o upscale tie, kurie gauna dar ir atlyginimus. Zmoniu mentelitetas baisus, siauras ir vienaribis, nuo pat virsaus iki pacios apacios, ir taip visoj Lietuvoj. Tik labai mazi vienetai kovoja su blogiu Lietuvoje.

  2. Per neatsakinga jaunos “specialistes” apsilankyma ir nepagrįsta šmeižta, Visi šie gyvunai galejo likti be šeimininko. Ir kas tada? Nejau žmogaus gyvybe nieko verta kai esi “kažkieno” pasiusta marionete ir vykdai komanda pulti ….

  3. Visi mes žinome, kaip yra iš tikrųjų…Lazda turi du galus, mielieji…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*