Naujausios žinios

Audronė Burakovienė: „Neįsivaizduoju gyenimo be veiklos“

srf logo

Susitikti su Audrone Burakoviene nebuvo paprasta. „Grįžau po atostogų ir iškart įsisukau į darbų sūkurį, – pasakoja veikli moteris. – Bet darbų gausa nėra blogai, žinai, kad esi dar gyvas ir kažkam reikalingas.“

Šie lyg ir juokais pasakyti žodžiai yra neginčytini. Audronė tikrai yra labai reikalinga ir kultūros srityje tiesiog nepamainoma specialistė. Dėkodama už pokalbiui skirtą laiką, nedaugžodžiauju ir iš karto bandau iškvosti Audronės atvykimo į Širvintas istoriją.

– Teko girdėti, kad esate kilusi iš Panevėžio krašto. Kaip panevėžietė atsidūrė Širvintose?

– Gimiau ir augau Panevėžio rajone, Ramygaloje. Ten ir mokyklą baigiau, iš ten išvykau mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą. Ją baigusi ketinau toliau studijas tęsti konservatorijoje. Bet, mokslams baigiantis, nutariau, kad studijas pratęsti spėsiu, norėjosi poilsio nuo mokslo. O į Širvintas atvedė smalsumas. Mokiausi kartu su širvintiškiu Vidmantu Stravinsku, drauge dainavome. Jis labai gražiai pasakodavo apie savo miestą, statomus naujus kultūros namus, estradinį ansamblį. Apėmė smalsumas ir taip atsidūriau Širvintose. Sąmoningu apsisprendimu ir laisva valia. Buvo 1977 metai…

– Ir ką?

– Ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau Širvintas. Dabartinę I. Šeiniaus gatvę su nuostabiąja liepų alėja, pereini ją ir atsiduri priešais marias. Pasaka.

– Ir niekada nekilo noro važiuoti arčiau gimtinės, arčiau savų?

– Ne tiek man to norėjosi, kiek mano šeimai. Kvietė grįžti namo ir artimieji, ir kultūros darbuotojai. Gal ir būčiau paklususi tiems kvietimams, bet atsirado ir kita labai rimta priežastis likti Širvintose.

– Nagi nagi – papasakokit smulkiau.

– Minėtasis bendramokslis man tada ne tik apie vietovės privalumus porino, bet ir žadėjo: rasim tau antrąją pusę, turiu tinkamą kandidatą. Vyras rimtas, ką tik iš kariuomenės grįžęs. Ne kartą ta tema pajuokaudavom, todėl ir atėjusi į pirmąją estradinio ansamblio repeticiją ėmiau dairytis to žadėtojo, – linksmai juokiasi Audronė. – Ir tasai vedęs, ir anas jau užimtas – kurgi tas man skirtasis? Pagaliau mūsų akys susitiko ir viskas buvo nulemta.

– Tai Širvintos buvo pirmoji, o būsimasis vyras Aleksandras Burakovas – antroji meilė?

– Tikrai taip (juokiasi). Ši pažintis viską sustatė į vietas ir nebebuvo kalbos apie jokį išvykimą.

– Manau, kad mūsų krašto muzikos mylėtojai iki šiol dėkingi likimui, atvedusiam kažkada jus į Širvintas. O koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Turbūt iš šeimos viskas, genai kalti (juokiasi). Močiutė turėjo gražų balsą. Tėtis irgi turėjo gražų balsą, giedojo bažnyčios chore, grojo dūdų orkestre. Dėdė puikiai grojo akordeonu, jis ir mane išmokė. Jo dėka ir pirmuosius pinigėlius uždirbau, nuo dešimties metų grodavau su juo vestuvėse. Baigiau muzikos mokyklą, bet ateities su muzika nesiejau. Mano mamos svajonė buvo matyti mane gydytoja. Tiksliau, tai buvo jos pačios neišsipildžiusi svajonė, kurią perkėlė į dukrą. Bet ir aš pati nesikračiau tos minties. Bet kažkaip artėjant mokslams į pabaigą, pradėjau mąstyti apie muzikinę profesiją ir stojau mokytis chorinio dirigavimo.

– Širvintose veiklos užteko?

– Nuo pirmųjų dienų tokia darbų karuselė įsisuko, kad tik laikykis. Repeticijos estradiniame ansamblyje, darbas su choru. Dar ir tuometinio „Širvintos“ kolūkio kultūros namų vadove paskyrė. Sukūrėm mišrų kvartetą, moterų duetą, dalyvaudavom konkursuose ir mums visai neblogai sekėsi. Daug gerų prisiminimų liko nuo moterų ansamblio „Širvinta“ laikų. Tai buvo puikus kolektyvas, žinomas ne tik Širvintose, bet ir visoje Lietuvoje, pelnęs liaudies kolektyvo vardą. Per tuos darbus ir koncertus vos į savo vestuves nepavėlavau, – linksmai pasakoja Audronė.

– Išties, darbų jums niekada netrūko. Ne tik saviveiklos kolektyvams vadovavote, bet ir mokyklose vaikus muzikos mokėte. Ir dabar dirbate su keletu kolektyvų. Ar nesinori tempo lėtinti?

– Būna, kad jau pasižadu: viskas, mažinu krūvį, sveikata ne geležinė, laikas „pristabdyti arklius“. Bet tai užeina ir praeina. Neįsivaizduoju gyvenimo be veiklos, be darbo, be repeticijų. Be to, labai sunku būtų išsirinkti kurio kolektyvo atsisakyti. Vos kam nors užsimenu apie tai, visi net girdėti nenori: jei jau paliksit, tai, prašau, tik ne mus. Tenka visas negalias pamiršti ir toliau judėti (juokiasi).

– Keliems kolektyvams dabar vadovaujate?

– Kultūros centro mišriam chorui „Navis“, kuriam vadovauju nuo 1990-ųjų. Labai džiaugiuosi, kad toks kolektyvas yra. Manau, kiekvieno rajono garbės reikalas yra turėti savo chorą. „Navis“ koncertuoja ne tik salėse, bet ir bažnyčiose, turim religinį repertuarą. Teko nemažai ir pakeliauti. Jau daug metų dirbu su Kiauklių filialo moterų ansambliu „Vilkesa“ bei analogišku kolektyvu iš Družų – „Svaja“. Rugsėjį švenčiam folkloro ansamblio „Vingiorykštė“ dešimtmetį, tai Vileikiškių filiale repetuojantis kolektyvas.

– Ko jūsų gyvenime trūksta?

– Labiausiai man trūksta giminių, saviškių, kurie visi yra likę Panevėžio krašte. Mūsų šeima visada buvo draugiška, šeimos ryšiai ir tradicijos – tvirtos. Tėveliai buvo religingi žmonės. Kiekvieną sekmadienį visa šeima būtinai eidavo į bažnyčią. Vėliau pietūs, o po jų pasivaikščiojimas po miestelį, ramūs pokalbiai. Šeimos šventės, susibūrimai, pabendravimas su pusserėmis ir pusbroliais – to kartais labai pritrūksta. Žinoma, bendraujam, bet atstumai daro savo. Džiaugiuosi savąja šeima. Dukra dovanojo du šaunius anūkus. Po Amerikoje praleistų metų į Lietuvą grįžo ir sūnus, jiedu su drauge netrukus irgi padovanos man anūką. Gyvenimas gražus, kad tik sveikatos pakaktų.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad dar ilgai pakaktų sveikatos ir entuziazmo, kad nei vienas Jūsų kolektyvas neliktų našlaičiais – be vadovės Audronės.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*