Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 22 d. laikraščio „Širvis“ 45-ame šių metų numeryje

Su Leokadija Žiniene, daug metų pragyvenusią Širvintose, susitikome Lapelių kaime, kur dabar nuolat slaugo mamą Marijoną Pečiulienę, kadaise irgi garsėjusią kaip puikią mezgėją, siuvėją, audėją.

– Vadinasi, esate ne pirmos kartos auksarankė?

– Mama mokėjo daugiau, nei aš. Kaip prisimenu, mano tėvams nieko pirkti nereikėjo. Šviesaus atminimo tėtis Jokūbas Pečiulis buvo medžiotojas, tad vis kokią laputę ar kokį kitą žvėrelį parnešdavo. Mama mokėjo kailiukus išdirbti. Kailiukas prie kailiuko, jau ir kailinukai bus. Pasiūdavo, aišku, pati mama. Jos siuvinių nebeturiu, bet audinių yra, – pasakoja Leokadija rodydama lininę staltiesę bei rankšluostį. – Viskas čia mamos rankomis padaryta, nuo pradžios iki galo. Pati linus užaugino, pati juos paruošė, suverpė, pati išaudė. Tarp kitko, mama puikiai mokėjo moteris gražiai sušukuoti, net vadinamą „cheminį“ padarydavo, prieš šventes namai tikru grožio salonu pavirsdavo. Šiandieną ji gal kokio SPA centro savininkė būtų, – šypsosi pašnekovė.

Ne mažiau nagingo būta ir tėtės. Be to, kad buvo puikus statybininkas, pastatęs daugybę namų, mūrijęs krosnis, dar siuvo batus ir vėlė veltinius. Taigi, Pečiulių vaikai buvo ir apauti, ir aprengti tėvų rankdarbiais.

– Tėveliai buvo labai darbštūs, – prisimena Leokadija. – O tėtis tikras darboholikas. Jam pakakdavo 3–4 valandas pamiegoti, o likusį laiką vis kažką veikė, nemačiau jo sėdinčio be darbo. O darbų pakako: tais laikais apylinkėse nebuvo nei vieno namo, kur jo ranka nebuvo pridėta. Gerą meistrą darbai patys susiranda. Jei kaime laidotuvės, be Pečiulių nebus apsieita: vyras karstą gamina, žmona įkapes siūna – laidojimo paslaugų įmonių juk tada dar nebuvo.

Būdami darbštūs tėvai nelepino ir vaikų. Leokadija prisimena, kaip vasaros rytais tėtis su dalgėmis rankose laukdavo iš šokių grįžtančių jos brolių. Jei grįždavo antrą valandą nakties, dar gaudavo nusnūsti, o jei ketvirtą – droždavo tiesiai į pievas, juk darbas nelaukia. Todėl ir vaikai užaugo darbštūs.

Leokadija rankdarbių ėmėsi nuo šešerių metų. Mergaitei patiko siuvinėti, megzti, ji greitai įgudo, darbeliai vis gražėjo ir tobulėjo. Kad darbai neprasti buvo, galima suprasti iš tokio pavyzdžio: kai mokykloje surengė mokinių darbelių parodą, mokytojai nepatikėjo, kad tai jos darbai, pamanė, kad ji atnešė mamos rankdarbius, ir neskyrė apdovanojimo. Mergaitei skaudžiausia buvo tai, kad apdovanotoji bendramokslė tikrai eksponavo mamos darbus, tik ne tokius gerus kaip Leokadijos, todėl ir nesukėlusius įtarimo.

Toks neteisingas požiūris ilgai įstrigo atminty, bet nesumažino noro kurti grožį. Štai kaip apie L. Žinienės darbus savo knygoje „Į Lapeles sugrįžta paukščiai“ rašo žinomas fotomenininkas, knygų leidėjas Jonas Lučiūnas: „Geriausiai tautinio paveldo mezgimo ir nėrimo vąšeliu techniką ir raštų meną yra įvaldžiusi Leokadija Žinienė. Savo darbuose tautodailininkė išsaugojo ir puoselėja Širvintų krašto etnografiniam regionui ir ypatingai Čiobiškio seniūnijos teritorijai būdingus raštus.“

Darbai, šeima, vaikų auginimas netrukdė Leokadijai megzti ir nerti. Kiekvieną laisvą minutę jos rankose blyksėjo virbalai. Ji neslepia, kad jos rankdarbiai ir šeimos biudžetą nemenkai papildydavo.

–Kauno poniutės už suknelę du šimtus rublių nesiderėjusios paklodavo. Mano alga tuo metu žymiai mažesnė buvo, – sako moteris. – Augo du vaikai, pinigų per daug nebuvo.

Pasak Leokadijos, mezgimas ją ramina. Matyt, nemažai numegzta buvo, ypatingai kai reikėjo išgyventi tragišką vyro mirtį. Krintant nuo kopėčių, jam lūžo koja ir buvo pažeista arterija. Negavęs tinkamos medikų pagalbos, jis pavėluotai buvo nuvežtas į Vilnių, deja, tenykščiai medikai padėti nebegalėjo. Jau dvidešimtus metus moteris našlauja.

Mezgimo terapijos reikėjo ir tada, kai liko be darbo. 22 metus išdirbus Priešgaisrinėje tarnyboje, užgriuvo etatų mažinimo vajus ir Leokadijai darbo nebeliko. Pasiūlymas važinėti į Vilnių buvo labiau simbolinis: nuo kelionės išlaidų ne kas būtų pragyvenimui belikę. O čia ir mama pasiligojo, tad Leokadija, palikusi Širvintas, atsikraustė pas mamą. Ūkio jos nebeturi, yra tik daržas ir gėlynas, tad pakanka laiko rankdarbiams, vis kažką naujo eilinei parodai pateikia.

Leokadija meilę rankdarbiams paveldėjo iš mamos. O kaip jos vaikai? Moteris sako, kad paveldėjimo grandinė nenutrūksta. Jos dukra Aušra irgi laisvą minutę išnaudoja rankdarbiams, anūkė Ugnė nuo mažens mėgsta siuvinėti. Sūnus Eugenijus iš senelio paveldėjo meilę medžio darbams – auksarankių Žinių šeimoje netrūksta.

Akys apraibo užėjus į Leokadijos darbų kambarį, tiek grožio vienoje vietoje! Čiupinėjome, žiūrinėjome, matavomės – nesinorėjo iš rankų paleisti voratinklio plonumo skarų, suknelių, originalių skraisčių, nertinių, kepuraičių. O kur dar megzti ir siūti žaislai, velykinės dekoracijos, staltiesėlės ir kitos grožybės – tikra Aladino ola su neįkainojamais lobiais.

Nors Leokadija tikino, kad niekada nemėgo valgių gaminimo, bet paragavus jos obuolių sūrio ir saldainių iš moliūgų, morkų ir burokėlių, nesinori tuo tikėti. Tokių skanumynų ne kasdien paragausi. Leokadija kuklinasi, jog čia didelės meistrystės nereikia, tik laiko ir kantrybės. Na, kantrybės įmantriausių raštų kūrėjai tikrai turėtų pakakti, gal tik laiko nuo mezgimo nesinori atimti. Kadangi šeimynai saldainiai patinka, negi mama ir močiutė atsispirs jų prašymams, tenka gamybos imtis.

Lapelėse gyventi gera, bet Leokadija ilgisi gimtojo Liaukiškių kaimo. Tame mažame kaimelyje ant Neries kranto ji gimė ir užaugo, čia gyveno tėčio senelis ir prosenelis. Nagingasis tėtis Liaukiškėse buvo naują namą pasistatęs, niekur kraustytis neplanavo, bet tuometė valdžia nusprendė ten žvyro karjerą įkurti. Neatlaikę spaudimo, tėvai išsikraustė į Lapeles, bet visada gailėjosi sunaikinto gimtojo kaimo. Ilgisi jo ir Leokadija, deja, praeities nebesugrąžinsi.

Atsisveikiname su svetingąja auksaranke Leokadija Žiniene linkėdamos kūrybinės sėkmės. Kalėdinis laikotarpis – mugių ir parodų metas, bus progų pasigrožėti jos naujais darbais.

Nuotrauko iš asmeninio archyvo

 

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 22 d. laikraščio „Širvis“ 45-ame šių metų numeryje Su Leokadija Žiniene, daug metų pragyvenusią Širvintose, susitikome Lapelių kaime, kur dabar nuolat slaugo mamą Marijoną Pečiulienę, kadaise irgi garsėjusią...