Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 24d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje.

Beveik visada namo važiuoju Igno Šeiniaus alėja. Ne todėl, kad kitų gatvių nėra, bet todėl, kad man ji gražiausia Širvintų gatvė.

Kadaise per miestą ėjo akmenimis grįstas kelias. Lyg ir nuo Kabaldos iki Nepriklausomybės aikštės. Deja, jo neliko. Visada malonu trumpą atstumą pavažiuoti grindiniu Vilniaus senamiestyje. Trinkelėmis išklota Šeiniaus alėja bent šiek tiek primena akmenimis grįstus miestų senamiesčius.

Alėjos pabaigoje, lyg su žibintu rankoje, dieną – naktį mus pasitinka miesto dvasios sergėtojas Ignas Šeinius. Pasukus žvilgsnį šiek tiek dešiniau, link upės – kaip visada elegantiška Intos skulptūra. Tik briedžių nesimato, jie tikriausiai įbridę į upę geria.

Visa tai gražūs žmogaus rankų ar fantazijos kūriniai. Pravažiavus Šeiniaus skulptūrą ir pasukus į kairę, visada reikia kiek giliau įkvėpti. Pasitraukęs atokiau nuo gatvės, oriai visus stebi Širvintų Ąžuolas. Tikriausiai stebi ir stebisi. Kurį laiką dėl jo buvo neramu, bet dabar jau viskas gerai.

Miesto istoriją visada rašo aktyvūs žmonės. Turim dvi miesto legendas. Viena apie Širvintų apylinkėse gyvenusius briedžius, kurie davė pradžią miesto pavadinimui ir idėją miesto herbui.

Kita legenda gimė ką tik. Širvintų miesto žmonės parodė savo ąžuolinę tvirtybę. Laikini dvasios silpnumai neturi vietos istorijoje. Širvintų ąžuolas tapo mūsų visų tapatybės dalimi. Legenda mini, kad anksčiau Širvintų miestą supo tankios girios, iš kurių prie upės ateidavo atsigerti briedžiai. Giria – tai ne eglynai, bet seni tvirti brandūs medžiai. Greičiausiai ąžuolai. Jau kurį laiką galvojau apie lakonišką miesto ženklą – logotipą. Kas labiausiai apibūdina Širvintas? Žiūrėdamas į stilizuotą briedžio galvą miesto herbe, netikėtai pastebėjau vieną panašumą. Briedžio ragų vingiai idealiai atitinka ąžuolo lapo vingius. Beliko tik visa sujungti. „Mano miesto logotipas“. Tai ženklas, kuriuo galėčiau kitiems pristatyti Širvintas.

„Kas nemaitina savo armijos – maitina svetimą“. Perfrazuojant reikštų: „Kas pats nekuria savo miesto logotipo, jam logotipą sukurs valdžia“. Tai tik mano įžvalga. Kiekvienas galim ir turim turėti savo miesto logotipą. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių – kiekvienas savo miestą matome vis kitaip.

Pradinė mintis susikurti miesto logotipą virto kūnu. Šiek tiek pastangų ir pasigaminau marškinėlius ir lipdukus su „Mano miesto logotipu“. Tiesa, yra du variantai, vienas lengvesnis, baltu fonu, kitas labiau panašus į miesto herbą. Lipdukų pasigaminau ne tik sau, bet, jeigu kam patiko mano mintis, visada lipdukų su logotipu turiu su savimi. Galiu pasidalinti. Taip pat ir jūs, dalinkitės savo mintimis, kokį įsivaizduojate miesto logotipą. Kai dalinamės, tampame turtingesni.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 24d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje. Beveik visada namo važiuoju Igno Šeiniaus alėja. Ne todėl, kad kitų gatvių nėra, bet todėl, kad man ji gražiausia Širvintų...