Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.

Bagaslaviškio dvaras gyvuoja ne vieną šimtmetį. Manoma, kad kažkada jį valdė Boguslavovičiai, nuo jų pavardės kilo ir vietovės pavadinimas. 1690 metų Vilniaus vaivadijos padūmės sąrašuose tarp kitų Gelvonų lauko dvarų minimi du dvarai: Gelvonai Bagaslaviškis ir Gelvonai Bagaslaviškis Narvaišiškis. Bagaslaviškio dvaro teritorijos nemažos būta. Tai galima suprasti iš to, kad vieta miesteliui parinkta dvaro teritorijoje esančioje Pakryžės vietovėje, esančioje prie kelių, jungiančių apylinkės gyvenvietes su Ukmergės–Gelvonų–Kernavės vieškeliu ir kelio Vepriai–Viesos–Širvintos sankryža. Pakryžės aukštumėlė buvo priešpriešiais Bagaslaviškio dvaro sodybai, atitolusi nuo jos apie 700 metrų. Miestelis pradžioj turėjo Pakryžės vardą, vėliau buvo pavadintas Bagaslaviškiu. Priklausė Pabaisko parapijai.

Archyviniai duomenys byloja, kad privatų Bagaslaviškio miestelį įkūrė ir Šventojo Kryžiaus vardo bažnyčią įsteigė Vilniaus pilies teisėjas Ignotas Šveikauskas, atsikėlęs į Bagaslaviškio dvarą iš Čiobiškio 1785 metais. Šveikauskų šeima rūpinosi bažnyčios steigimu ir Čiobiškyje. Bagaslaviškis turėjo tapti Gelvonų valsčiaus centru, bet lemtingos istorinės permainos tam įvykti neleido. Istorikai daro prielaidą, kad Šveikauskai gali būti Bagaslaviškio bažnyčios rūsiuose ir palaidoti. Šie rūsiai buvo aklinai užkalti remonto metu 1827 metais. Ignotas Šveikauskas žuvo T. Kosciuškos sukilimo metu. Po Šveikauskų Bagaslaviškio dvaras atiteko Horodenskiams. Jie irgi rūpinosi miestelio gerove, bažnyčios remontu, jų rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatyta koplyčia Šiaulių kapinėse. 1865 m. dvaras priklausė Gurskiams.

Sovietinės okupacijos metais Bagaslaviškio dvaro laukė toks pats likimas, kaip ir daugelio kitų. Žemė ir pastatai buvo nacionalizuoti, naudoti kolūkio reikmėms. Dvare kurį laiką veikė kolūkio kontora, o vėliau čia buvo įrengta keletas butų. Dvaro sodyba buvo nugyventa, apleista. Atkūrus Nepriklausomybę, dvarą ir žemes atsiėmė paveldėtojai, bet gyventi jame nesiruošė. Norintiems gyventi jie nuomojo būstus ir ieškojo pirkėjų. Deja, pirkėjai neskubėjo įsigyti apleistos sodybos. Bet jau antrus metus dvaras turi šeimininkus. Šiandieną svečiuojamės Bagaslaviškio dvare pas Mariją ir Viktorą Demčenkas. Kaipgi sekasi naujiesiems „dvarininkams“?

Mus pasitiko šeimininkė Marija, nes Viktoras buvo darbe. Smalsiai dairomės po nemažą valdą. Be gyvenamojo namo dvarui priklauso svirnas, tvartas ir daržinė, taip pat 0,96 ha žemės valda. Netoliese tyvuliuoja tvenkinys. Namo viduje vienuolika kambarių, vietos tikrai pakanka nemažai šeimai. Bet šiandieną Demčenkos čia karaliauja dviese, suaugę vaikai kartu nebegyvena.

– Ponia Marija, žinau, kad esate ne vietinė. Kaip ir kada atsidūrėte Bagaslaviškyje?

– Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo kaimyniniame Ukmergės rajone, Vepriuose. O Viktoras – ukrainietis. Sovietiniais metais po SSRS važinėjo statybininkų brigados, tokioje buvo ir Viktoras. Atvažiavo toji brigada į Veprius, susipažinom ir jau 35 metus esame šeima. Sukūrę šeimą apsigyvenom Jonavos rajone, Upninkuose. Gavom butą, turėjom darbus, gimė du vaikai. Nepriklausomybės laikotarpiu, kai pradėjo griūti kolūkiai, užsidarinėti įmonės, atėjo ir mūsų šeimai sunkus laikas. Abu likom be darbo, įklimpom į skolas – nebežinojom ko griebtis. Mano brolis gyveno netoliese, Šiaulių kaime, jis ir pasiūlė: atvažiuokit apsižiūrėti į Bagaslaviškį. Čia yra nemažai ūkininkų, gal jiems reikės darbuotojų. Atvažiavom, susitikom su žinomais ūkininkais Janina ir Liubomiru Vošteriais ir iš karto susitarėm dėl darbo. Tai įvyko prieš 24-erius metus.

– Ir visus tuos metus darbovietės nepakeitėt?

– Taip jau išėjo, – šypsosi Marija. – Mes už daug ką dėkingi Vošterių šeimai. Jie ir pirmąjį būstą padėjo susirasti, ir daug įvairių biurokratinių reikalų išspręsti. Ar daug laimėsi lakstydamas nuo vieno darbo prie kito? Aš dirbau papildomai ir mokykloje, ir pieninėje – juk augo vaikai, norėjosi, kad jiems nieko netrūktų, bet svarbiausias darbas buvo pas Vošterius. Aš dabar jau mažiau dirbu, o Viktoras ir šiandien tebėra to ūkio darbuotojas.

– Kaip suprantu, pirmas būstas buvo ne čia. Kiek metų gyvenate dvare?

– Šešiolika. Daug metų būstą nuomojom, prieš trejus metus gavau Gelvonuose socialinį butą. Susiremontavom jį, įsigijom baldus, nusprendėm kraustytis. Bet Viktorui čia labai patiko nuo pat pirmos dienos. Jis užaugęs mieste, bet labai myli žemę, mėgsta kapstytis darže. Jis prisodino juodųjų serbentų, aviečių – išsikraustydamas jų neišsiveši. Pradėjo vyras vis dažniau užsiminti apie dvaro įsigijimą, nesinorėjo jam niekur kraustytis. Sprendimą priėmėm nelengvai, bet, pasitarę su vaikais, nusprendėm rizikuoti. Ir vėl pagalbos ranką ištiesė mūsų darbdaviai Vošteriai, jie paskolino pinigų, juk savų nedaug teturėjom. Dabar po truputį atsiskaitinėjam ir kartu tvarkom namus. Juk viskas labai apleista, reikia didelių investicijų viskam sutvarkyti. Susitvarkysim ilgainiui, žada prisidėti ir vaikai.

– Užauginote tris vaikus, bet gyvenate vieni. Kur šiandien jūsų vaikai?

– Visi trys gyvena ir dirba Airijoje. Išvažiavo vienas paskui kitą, dirba toje pačioje automobilių plovykloje. Iš pradžių ir gyveno visi kartu, dabar jau išsiskirstė, juk visi turi antrąsias puses, reikia daugiau erdvės. Prisipažinsiu – vaikus auginti buvo nelengva, bet džiaugiuosi, kad jie užaugo darbštūs ir tvarkingi. Mūsų ryšys labai tvirtas, jis nenutrūksta ir jiems išvažiavus. Džiaugiuosi tuo.

– Kaip sekasi dvare tvarkytis?

– Nelengvai. Darbų čia begalė, kainos beprotiškos. Štai susitvarkėm virtuvę. Nepatikėsit, kainavo tris tūkstančius. Be galo brangi mediena. Dabar ardom klojimą, jis mums nereikalingas, o medieną dar galima bus panaudoti. Kai kas sako, kad geriau nuomotume klojimą ūkininkams. Bet tai nebūtų ekonomiška. Iš nuomos nepraturtėsi, o, kaip minėjau, mediena brangi. Išardę turėsim daugiau naudos. Dabar norisi sutvarkyti balkoną, nes tai yra namo grožis. Norisi, kad išorė kuo greičiau būtų patrauklesnė. Vaikai padeda, bet juk ir jie ne milijonieriai, ir jų piniginės nėra bedugnės.

– Matau, kad auginate daug juodųjų serbentų. Tai papildomas pajamų šaltinis?

– Priskyniau 80 kg, nuvežėm į Vilnių, pardavėm. Suskaičiavau, kad uždirbau 10 eurų. Rankos ir nusviro, daugiau nebevežiau. Siūliau visiems norintiems ateiti ir prisiskinti, gaila, kai pernoks ir nukris. Dar šiųmetė vasara tokia netikusi, uogos nuskintos bemat suminkštėja, ištęžta. Toks tasai biznis.

Darbščiojo Viktoro darže prisodinta visko. Marija juokiasi, kad ji yra tik perdirbėja – užaugintas daržoves ir sodo gėrybes konservuoja. O augina vienas Viktoras.

Marija dabar dažnai keliauja Airijon – pasiilgsta vaikų, padeda prižiūrėti anūkus. Juk mažiausiajai vos penki mėnesiai, o mama jau dirba, tad močiutės pagalba labai reikalinga. Viktorui tenka likti vienam, bet jis nesiskundžia ir jis anūkus myli.

Taip šiandieną gyvena naujieji Bagaslaviškio dvarininkai – tvarkydamiesi ir keldami dvarą naujam gyvenimui. Atsisveikindama Marija pasakė, kad nė neabejoja, vaikai vieną kartą sugrįš Lietuvon. Sugrįš į atnaujintą dvarą, kuriame vietos užteks visiems. Tegul taip ir būna.

Straipsnis buvo išspausdintas  rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje. Bagaslaviškio dvaras gyvuoja ne vieną šimtmetį. Manoma, kad kažkada jį valdė Boguslavovičiai, nuo jų pavardės kilo ir vietovės...