Beglobiai šunys – niekieno rūpestis?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 9 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.
Nors pati šuns neauginu, nesu prieš juos nusiteikusi. Bet susitikti su palaidu šunimi atokioje vietoje tikrai nenorėčiau, nežinia kuo tasai susitikimas gali baigtis. Ką daryti susidūrus su nežinomu gyvūnu? Atrodytų, šiandien, kai visi – nuo darželinuko iki žilagalvio senolio – yra „ginkluoti“ mobiliaisiais telefonais, viskas labai paprasta: paskambinai policijai ir laikykis, kol ji operatyviai pasirodys. Teoriškai taip, o kaip viskas vyksta praktiškai?
„Ilgai prisiminsiu tą dieną, kai ant kelio prie savo namų pamačiau grėsmingai atrodantį nematytą šunį. Gerai, kad sėdėjau mašinoje. Iškart paskambinau į policiją. Manęs paklausė, ar galiu pasaugoti tą šunį, kol jie atvažiuos. Pasakiau, kad 15–20 min. galiu palūkėti, nes važiuoju į darbą. Policijai atvažiuoti iki mūsų gyvenvietės nei dešimties minučių nereikia, todėl tikėjausi greitai jų sulaukti. Bet laiko veltui neleidau, skambinau kaimynams, klausinėjau, gal kas žino, kieno šuo „saugo“ mūsų keliuką. Žinia pasklido, per pusvalandį atsirado šeimininkas, kuris atsiprašinėdamas ir dėkodamas augintinį išsigabeno. Policija taip ir nepasirodė.“
Štai tokia istorija nutiko vienoje rajono gyvenvietėje. Vadinasi, policijos pagalba pasikliauti neverta, neskuba jie gelbėti nuo svetimų šunų. Iš kitų šaltinių teko girdėti, kad paskambinus į policiją ir pasiskundus, kad aplink sodybą laksto keletas beglobių, piktų šunų, buvo paaiškinta, kad reikia trijų kaimynų prašymo, tik tada bus imtasi priemonių. Nieko sau. O jei aš gyvenu atokiame vienkiemyje ir šunys pamėgo tik mano sodybos apylinkes, o kaimynams visai netrukdo? Ar policija reaguos tik tada, kai grėsmė kils pusei kaimo, o dėl vieno kiemo neverta gaišti laiko?
O kaip kitos įstaigos? Teko girdėti, kad savivaldybės turi sudaryti sutartis su gyvūnų gaudymo įmonėmis ir tokiais atvejais kviestis juos į pagalbą. Mūsų savivaldybė tokios sutarties neturi, bet tai ne bėda, ir be sutarties galima išsikviesti įmonės darbuotojus, kad sugautų ir išvežtų beglobį gyvūną. Viskas būtų puiku, jei ne vienas mažas „bet“ – paslauga kainuoja. Ir nemenkai kainuoja: nuo 140 iki 180 eurų, neįskaitant atvykimo išlaidų. Suma nemenka tiek asmens kišenei, tiek ir savivaldybės biudžetui. Lieka viena išeitis: pačiam sugauti ir nugabenti šunį. Kainuos tikrai mažiau, bet rūpesčių ir rizikos bus daugiau.
Rajone nėra gyvūnų prieglaudos, todėl benamiais šunimis nėra kam rūpintis. Ten, kur gyvūnų teisių gynėjai vykdo aktyvią veiklą, net ir prie būdos pririštą šunį jie gali pasiimti ir išsivežti, nutarę, kad jis yra apleistas ir išnaudojamas. Bepigu pasiimti pririštą šunį, bet įdomu, ar tie gynėjai pultų gaudyti pusiau sulaukėjusių šunų, šeimininkų bei jų mažamečių vaikų akivaizdoje papjovusių jauną ožkytę? Toks įvykis rajone neseniai buvo ir šunų terorizuojami gyventojai pagalbos nelabai sulaukė. Vieną šunį jie pagavo ir išvežė patys. Kiti du, kol buvo sugalvota reaguoti, spėjo dingti nežinoma kryptimi. Yra daug šansų, kad jie ir vėl pasirodys ten pat ar kitur. Ir vėl liesis kraujas…
Kaimo žmonės prie šunų pripratę, nelabai jie bijo ir palaidų gyvūnų, kol šie neperžengia ribų. Į darbą sostinėje važinėjanti moteris pasakojo, kad pavasarį važiuojant senuoju keliu, dažnai pakele koks šešetas šunų bėgioja. Moteris pasakojo, kad tokiais atvejais džiaugiasi, jog saugiai sėdi mašinoje, nes susitikti su tokia gauja akis į akį nelabai norėtų. Dažnas kaime leidžia šunims laisvai lakstyti ir nemano, kad tai yra blogai. Negi nepasimokoma iš visų nutinkančių tragedijų?
Kiekvienas suprantame – visko atsitinka. Kol bus neatsakingų šeimininkų, tol bus ir beglobių šunų. Bet ir pagalbos sistema tokiais atvejais turėtų būti sukurta, žmogus turi sulaukti ne tik patarimų, bet ir veiksmingos pagalbos. Nesvarbu, ar iš policijos, ar seniūnijos, ar savivaldybės specialistų. Beglobiai šunys neturi būti problema tik tų, kurių saugumui jie kelia pavojų.
Parašykite komentarą