Užugirio pradžios mokykla

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje.

Esu nemažai skaičiusi apie baisius 1941 metų birželio 14 d. lietuvių inteligentijos trėmimus, girdėjau daug pasakojimų. Įsivaizduoju, kokie baisūs laikai ir ką teko išgyventi tuo laiku gyvenusiems, kokia tuo metu tvyrojo įtampa. Tokiu gražiuoju metų laiku, tokia klaiki nekaltų žmonių lemtis. Su tų laikų liūdininkais senokai teko bendrauti, kiekviena istorija vienodai baisi ir kiekviena tragiškai kitokia. Netikėtai pasitaikė proga pabendrauti su tuo metu ketverių metukų sulaukusiu „liaudies priešu“, dabar jau senu širvintiškiu Banediktu Pociumi.

Vaikystė, kiek ten jos tebuvo – vos ketveri metai, kurie prabėgo Ukmergės rajone. Tėtis Adolfas dirbo Užugirio pradžios mokyklos vedėju, šeima turėjo butą mokyklos pastate. Ši mokykla pastatyta paties Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos rūpesčiu 1936 m. kaip dovana gimtinei. O Benediktui neteko lankyti tėtės vadovaujamos mokyklos, nes Pocių šeima 1941 m. bireželio 14 buvo išgabenta be jokių maisto ar drabužių atsargų. Visi kartu važiavo tik iki Jonavos, ten tėtė buvo atskirtas nuo šeimos ir jo niekada nebematė likusi šeima. Benediktas su vyresniu broliuku ir mama po kelių mėnesių kelionės pasiekė tikslą Altajuje. Mama dirbo miške vos gaudama 400 g duonos, kuri buvo kepama maišant miltus su pjuvenomis, o vaikams tekdavo po 200 g tos „skanios“ duonos. Apsukrios būta Pocienės. Rizikavo. Sugebėjo su vaikais iš Altajaus, po kelių tremties metų, be dokumentų pabėgti. Grįžo į Tėvynę. Čia grįžus pradžioje buvo ne ką lengviau. O Benediktas jau paaugęs vyrukas, reikia mokytis. Įstojo į Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos technikumą, tapo techniku-elektriku. Širvintų rajono vykdomojo komiteto žinion, pagal paskyrimą atvyko Benediktas jau kaip technikas-elektrikas ir dar trys kurso draugai mechanikai, jauni specialistai. Elektrikas buvo įdarbintas tuometėje MTS (mašinų traktorių stotyje), o štai mechanikų buvo atsisakyta. MTS dirbo nors ir nekvalifikuoti, bet savi „seniai“. Administracija – direktorius, inžinierius, buhalterė, dirbtuvių vedėjas – buvo rusai. Atidirbus metus, B. Pocių pasikvietė direktorius Jakovlevas ir pareiškė, kad atsisako jo paslaugų ir jis galintis grįžti į Vilnių. Tvarkingą, pareigingą, sumanų elektriką jau buvo nusižiūrėjęs Dzeržinskio vardo kolūkio pirmininkas Aleksandravičius, todėl nepraleido progos pasiūlyti darbo. Tuo metu pastatytoje Motiejūnų elektrinėje buvo reikalingas toks rūpestingas žmogus. Čia Benediktas dirbo vienas. Buvo ir vadovas, ir budėtojas. O jokios įrangos, niekas neįrengta, medžiagų nėra, dirbo 80 variklių. Šią elektrinę kolūkis statė skolon, o kai skolos nesugebėjo grąžinti, po trejų metų elektrinę bankas perdavė valstybės žinion, ją perėmė tuometiniai elektros tinklai, tada ir Pociui teko persikelti į Širvintas. Tuo metu elektros tinklams vadovavo E. Sabiničius. Darbuotojų buvo nedaug. Padirbėjęs čia trejus metus, Trakuose buvo organizuojami elektros meistrų kursai. Norėjo Benediktas kelti savo kvalifikaciją, tačiau kaip? Būtinai reikalinga autobiografija, į kursus privalėjo patekti tik patikimi, patikrinti žmonės. Kaip parašyti, jei esi tremtinys nuo 1941 iki 1947 metų, tėvas mokyklos direktorius, baigęs Šiaulių mokytojų seminariją, tautininkas, ištremtas į Gorno Altaj. Akivaizdu, kad jam ten vietos nebus. Tačiau Benedikto noras išsipildė, nes ir tais pavojingais laikais būdavo padorių žmonių, kurie užmerkdavo akis į absurdiškus reikalavimus ir suteikdavo galimybes jaunimui tobulintis.

Motiejūnų hidroelektrinė

Iki 2003 metų, net 51 gyvenimo metus, Benediktas Pocius atidavė Širvintų elektros tinklams. Prisimena, kaip senoji elektrinė gamino elektrą: jos galingumas priklausė nuo per dieną sukaupto vandens kiekio, tad dieną nuleisdavo užtvanką, o naktį pakeldavo ir tekėdamas vanduo sukdavo turbinas. Elektrinė buvo įrengta vietoj buvusio malūno, čia tebuvo tik du generatoriai po 105 kw. Elektros linijų tinklas tuomet buvo labai menkas, silpnai tegalėjo patenkinti širvintiškių poreikius. Iki 1963 metų Širvintų rajonas buvo mažiausiai elektrifikuotas visoje Lietuvoje. Kada kiti rajonai raportuodavo partijai ir vyriausybei, jog jie įžiebė „Iljičiaus lemputes“, Širvintų rajonas iš dalies skendėjo tamsoje. Kai apsižiūrėta, kad sostinės pašonėje esantis rajonas liko patamsyje, tiesiogine to žodžio prasme, skubiai imtąsi taisyti padėtį. Netgi buvo leista kolūkiečiams savo jėgomis įsivesti elektrą į savo namus. Per skubotumą buvo pridaryta klaidų: egliniai stulpai greit sutrešo, tad po keleto metų jau elektros tinklams teko keisti juos naujais. Greitu laiku buvo apšviesti bent jau kolūkių centrai, fermos. Bedirbant meistru prabėgo gražiausi gyvenimo metai, prieš išeidamas į užtarnautą poilsį, keletą metų Benediktas padirbėjo dispečeriu. Su nostalgija prisimena jaunystę. Dabar ir darbai, ir vargai atrodo nebuvo tokie sunkūs, tik toji metų našta slegia pečius, bet Benediktas jaučiasi dar gana tvirtai ir neatsisako padirbėti darže, pameistrauti namie. Senti neleidžia vaikai. Duktė Vida su savo dukra Inga, sūnus Virginijus su savo vaikais Agne ir Nemunu dažnoki svečiai, nes juk Vilnius čia pat. Tik sūnus Egidijus su šeima šiuo metu gyvena Londone, tačiau dar vis neatsisako buto Kaune, matyt, galvoja apie ateitį Tėvynėje. Rečiau matomi vaikaičiai, gal todėl mažųjų Pociukų Emos ir Mato labai pasiilgsta ne tik senelis Benediktas, bet ir jų močiūtė Vanda. Neseniai aštuoniasdešimtmetį šventusiam ilgamečiui elektros tinklų santūriajam meistrui veteranui belieka palinkėti tik sveikatos ir dažnų vaikų apsilankymų. Dar daug darbų yra nepadaryta, nėra kada ilsėtis, Benediktai.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje. Esu nemažai skaičiusi apie baisius 1941 metų birželio 14 d. lietuvių inteligentijos trėmimus, girdėjau daug pasakojimų. Įsivaizduoju, kokie baisūs...