Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 28 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame numeryje.

Nebesuprantu, ar aš atsilieku nuo gyvenimo, ar mano grožio supratimas kitoks nei daugumos? Myliu gamtą, žalumą, medžius ir, žinoma, gėles. Gražiausia man, kai gėlės auga žemėje. Bet kuo toliau, tuo šitaip augančių gėlių mažiau. Apsidairykite mieste, čia gėlių visada gausu. Bet auga jos cementinėse formose, kažkokiuose bokštuose, arkose. Kur ne kur dar pamatysi ir žemėje pasodintų, pavyzdžiui, paupy, prie skulptūros „Širvinta“, dar vienoj kitoj vietoj. O sodybose? Tiek mieste, tiek kaime dabar tiesiog prestižo reikalas vejos centre patupdyti seną vežimą, roges ar žolės smulkinimo agregatą, liaudyje vadinamą „sečkarnia“. Į tas muziejines senienas įtupdomi gėlių vazonai ir jau galima teikti paraišką gražiausios sodybos konkursui. Neretai gėlės „auga“ ir senuose batuose, kiauruose krepšiuose. Vaikštome aplink ir aikčiojame: ak, kaip gražu. Net ir žilagalvės močiutės susimąsto, gal ir joms laikas savo rūteles ir bijūnus komponuoti į atgyvenusius padargus – negalima nepaisyti mados tendencijų. Troškimas sekti naująja mada kartais tampa absurdišku. Neseniai viename kaime mačiau tokį vaizdą: palei langus vėjyje sukasi kabantys vazonai su petunijomis. O po langais veša… dilgėlės. Jei ore tiek gėlių, kam dar po langais kažką sodinti? Tas pats ir daugiabučiuose: balkonuose vazonai kaba, po balkonais – piktžolynai. Nežiūrime toliau savo nosies?

Viskas gerai, gėlių niekada nebus per daug. Lai jos kabo ore, auga batuose ir vežimuose. Sodinkime jas betone, kurkime arkas ir bokštus. Bet kartais iš aukštybių nusileiskime ir į žemę. Gražiausios gėlės visgi ten, kur jas įkurdino motina gamta. Paprasto, lietuviško rūtų darželio nenurungs nei batai, nei „sečkarnės“.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 28 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame numeryje. Nebesuprantu, ar aš atsilieku nuo gyvenimo, ar mano grožio supratimas kitoks nei daugumos? Myliu gamtą, žalumą, medžius ir,...