Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 12 d. laikraščio „Širvis“ 28-ame šių metų numeryje.

Režisierė Birutė Golubeva turbūt geriausiai pažįstama ir mylima vaikų. Jos kuriami lėlių teatro spektakliai, lėlių teatro dirbtuvės, veikla Musninkų vaikų dienos centre – už tai vaikai ją gerbia ir myli. Darbų sūkuryje nuolat besisukanti Birutė rado laiko pabendrauti su „Širvio“ skaitytojais. Jūsų dėmesiui – pokalbis su vaikų renginių režisiere Birute Golubeva.

– Kokia jūsų specialybė? Kada ir kokią mokslo įstaigą esate baigusi?

– Mokiausi Klaipėdos universitete Režisūros katedroje. Turiu teatro bakalauro išsilavinimą, mūsų studijų pakraipa buvo renginių režisūra. Šiuo metu esu nusprendusi būti vaikų renginių režisiere, nes tai labiausiai intriguojanti, vaizduotės ir pozityvumo reikalaujanti sritis. Ir, žinoma, man tai labiausiai patinka.

– Kur ir ką šiuo metu dirbate?

– Yra ne viena veikla, kurią šiuo metu džiaugsmingai darau. Kuriu, organizuoju ir vedu lėlių teatro dirbtuvėles vaikams. Privačiame Širvintų Valdorfo darželyje turiu lėlių teatro užsiėmimus. Esu neformaliojo vaikų švietimo ugdytoja ir vedu sceninės raiškos grupę „Nuo scenos iki ekrano“.

Esu Šešuolių parapijos vaikų ir jaunimo teatro grupės režisierė. Musninkų vaikų dienos centre lig šiol buvau jaunimo darbuotoja. Širvintų vaikų dienos centre režisavau vaidinimą ir renginius.

– Neseniai išgirdau apie katalikiškąjį vaikų teatrą. Ar tai naujas kolektyvas, ar buvo ir seniau? Kaip jūs patekote į tą „galerą“?

– Šešuolių parapijos vaikų ir jaunimo teatro grupė susikūrė maždaug prieš metus. Jos iniciatorius – Šešuolių parapijos klebonas. Jis mane ir įtikino, kad reikia kažką veikti su Šešuoliuose esančiais vaikais. Kurti spektaklį pagal Max Lucado „Tu esi ypatingas“ pasiūlė tikybos mokytoja. Jie ir sukvietė vaikus ir jaunimą į grupę. Susipažinau su Šešuolių parapijoje gyvenančia animatore. Ji konsultavo ir kūrė spektaklio apipavidalinimą. Kovo mėnesį gimė spektaklis, kuris primena mums visiems svarbų dalyką: „Nesvarbu, ką kiti kalba apie tave. Tu esi ypatingas.“ Ir pats spektaklis yra ypatingas. Pradėkim nuo to, kad jį vaidina tikri, mieli ir nuoširdūs vaikai. Esame jį vaidinę jau penkis kartus. Ir kiekvieną karta jis kitaip nuskamba. Kartais mažoje salėje nuskamba labai tyliai, vos pajuntamai, o kartais didelėje, vos aprėpiamoje erdvėje – visai aiškiai ir jautriai. Labai patiko vaidinimas antrų Šešuolėlių bažnyčioje, kur ypatinga atmosfera ir išskirtinė erdvė. Buvo aišku, jautru, tikra.

– Žinau, kad esate aktyvi visuomenininkė ir savanorė. Papasakokite, kur ir kokia veikla šiuo metu užsiimate?

– Nevadinu savęs nei visuomenininke, nei savanore. Už savo veiklas dažniausiai gaunu užmokestį. Ir tai normalu už darbą gauti užmokestį. Tiesiog mano darbas atrodo visuomeniškai.

Na, gerai. Iš tiesų labai natūralu kai kuriuos dalykus nuveikti ir be užmokesčio. Manau, kad dažnas taip elgiasi. Geri darbai suteikia patirties, džiaugsmo, prasmės jausmo. Savanorystė nuostabus dalykas tiek visuomenei, tiek pačiam savanoriui. Kitaip sakant, savanorystė visai „apsimoka“. Tačiau nėra organizacijos, kurioje šiuo metu esu įsipareigojusi nuveikti tam tikrus darbus be užmokesčio. Taigi ir savanore savęs pavadinti negaliu.

Esu viena iš asociacijos „Musninkų socialinės iniciatyvos“ steigėjų. Tai šaunių, aktyvių žmonių grupė, kurių dalis įkūrė Musninkų vaikų dienos centrą. Na, o kiti prisijungėme prie šios iniciatyvos su dideliu noru pastiprinti, tęsti vaikų dienos centro veiklą ar vykdyti kitas įdomias, prasmingas veiklas. Man tuo metu labiausiai rūpėjo kažką nuveikti su jaunimu.

– Su kuo dirbti yra paprasčiau ir lengviau: suaugusiais ar vaikais? Su kuo dirbti smagiau jums pačiai?

– Įvairiai. Kartais suaugę laikosi „normų“, todėl būna mandagūs ir bijo atvirai pasakyti tiesą. Būna, kad suaugę taip apstumdyti gyvenimo, kad į kiekvieną neatitikimą jų nuomonei reaguoja karštai ir karingai. Tačiau esu sutikusi labai profesionalių, taip pat nuoširdžių ir atvirų suaugusių. Su tokiais labai paprasta ir lengva. Esu daug ko iš jų išmokusi.

Na, o su vaikai kartais irgi būna visaip. Jei jiems kažkas nepatiko – jie taip tiesiai ir sako. Pavyzdžiui, jie užsižaidė ir visai nenori dabar eiti į užsiėmimą, tai ir pasakys: „Na kodėl tu atėjai?!“. Bet kai supranti, iš kur tai kyla, su situacija gali susitvarkyti, nes ji aiški. Būna labai liūdna, kai vaikai išmoksta nepasakyti to, ką galvoja. Dar blogiau, jie išmoksta pasakyti tai, kas patiktų mokytojui, tokius nieko bendro su tiesa neturinčius, bet „teisingus“, atsakymus. O jau visai liūdna, kai vaikas nuolat muša kitus vaikus ir ta problema tampa pagrindine užsiėmimo problema. Supranti, kad tas mušantis vaikais, nepaisant tos akimirkos situacijos, gyvenime yra pats auka. Taigi visaip būna.

Tačiau jei matai, kad tavęs laukė, jei jie nori veikti, jei vaikų akys pradeda blizgėti dėl mums kartu suprantamų dalykų, jeigu jie atranda savo sprendimą, jei pradeda labiau savimi pasitikėti, tada nereikia nei apdovanojimų, nei padėkų, nei iškilmingų ditirambų.

– Sakoma, kad gyvenimas – nesibaigiantis mokymosi procesas. Kaip ir kur savo žinias Jūs gilinate?

Galėčiau vardinti įvairius mokymosi šaltinius. Visų pirma knygos. Yra puikių knygų, parašytų puikių autorių apie darbą su žmonėmis, metodiniai leidiniai. Temų paieškai, praktiniams sprendimams yra begalė informacijos internete. Kartais atsakymų einu ieškoti į biblioteką. Ypač man patinka vaikų skyrius. Ten labai jauki vaikams laisvalaikį leisti pritaikyta erdvė. Jei būčiau vaikas – dažniau ten eičiau.

Neįkainojamas mokymosi šaltinis – žmonės. Matai, ką jie daro, ir supranti, kodėl ir kaip tai veikia.

Na, aišku, jei yra galimybė – seminarai, kursai. Neįkainojamai daug gavau ypač iš jaunimo darbuotojų mokymų ir kai kurių teatro seminarų. Tačiau į kursus šiuo metu nebepuolu, kaip anksčiau. Dabar man atrodo, kad labiau turėčiau pati veikti, bandyti, klysti, mokytis iš savo klaidų ir vėl bandyti. Informacinio pastiprinimo reikia, bet daugiausiai išmokstu iš patirties.

– Ar artimiausiu metu Jūsų laukia nauji pokyčiai ir iššūkiai? Jei taip – kokie jie?

– Pokyčiai veikloje – nuolatinis mano gyvenimo palydovas. Toks gyvenimo būdas man yra natūralus ir pati pasirinkau taip gyventi. Nebuvo dienos, kad dėl to gailėčiausi. Taip, ir artimiausiu metu laukia nauji pokyčiai ir iššūkiai. Ir pradėsim nuo to, kad, deja, bet turiu atsisakyti kelių mielų veiklų. Nes kaip liaudies patarlė byloja: „Devyni amatai, dešimtas badas“. Turiu koncentruotis į mažiau veiklų ir ten plėtoti tai, ką jau darau.

Nuotraukos iš asmeninio Birutės archuvo

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 12 d. laikraščio „Širvis“ 28-ame šių metų numeryje. Režisierė Birutė Golubeva turbūt geriausiai pažįstama ir mylima vaikų. Jos kuriami lėlių teatro spektakliai, lėlių teatro dirbtuvės, veikla...