Biurokratija nepajudinama?
Jonė Lieponė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 14 d. laikraščio „Širvis“ 6-ame šių metų numeryje
Jau kurį laiką valdantieji pamėgo šūkį „Grąžinkime emigrantus į Lietuvą“. Skamba neprastai, bet šūkis ir liks šūkiu, jei rimtų veiksmų, atrodo, imtis nesiruošiama. Šį kartą nenoriu kalbėti apie darbo vietų kūrimą ir algų didinimą. Tai, suprantama, svarbu, bet ne mažiau svarbu ir daug papildomų faktorių, apie kuriuos valdžia tikriausiai net nepagalvoja.
Skaitau istoriją apie jauną šeimą, po dešimties metų grįžusią gimtinėn iš Norvegijos. Puikus pavyzdys kitiems, dvejojantiems ir abejojantiems. Bet pasakojimas nedvelkia optimizmu, tarp eilučių galima įskaityti norą apsisukti ir grįžti atgal. Kodėl? Ne dėl uždarbio, ne dėl buities problemų. Priežastis mūsų sistemoje. Statybų versle sukęsis vyras ir čia bando imtis to paties. Ir iš karto atsitrenkia į kliūtis: vėluojantys atsiskaitymai, sutarčių nesilaikymas… Vyras tiesiai rėžia: „Norvegijoje tai neįsivaizduojama, ten taip nedirbama, jokios dirbtinės kliūtys nedaromos. O pas mus?“ Paskutinis jo pasakojimas priverčia tik pečiais gūžtelti, mes prie to pripratę, bet dešimtmetį svetur praleidęs vyras – ne. Jo trumpas pasakojimas: „Be kažkokios nereikšmingos, bet biurokratiniam aparatui mirtinai reikalingos pažymos mano įmonė negali pradėti objekto statybos. Ateinu į „galingos“ ponios, kurpiančios šias pažymas, kabinetą: reikia pažymos. Ponia patarškina kompiuterio klaviatūrą ir per nepilną minutę užpildo dokumentą. „Ar tokia?“ – dar perklausia, atsukusi į mano pusę ekraną. „Tokia,“ – nudžiungu ir laukiu, kol ji spustels komandą „Spausdinti“ ir išleis su išganingąja pažyma. Ponia nieko nespaudžia, nusuka kompiuterį ir metaliniu balsu pareiškia: „Ateikite po dešimties dienų.“ Likau apstulbęs. Kodėl mano įmonė turi dešimt dienų nedirbti ir patirti nuostolius, aš darbuotojams privalėsiu mokėti algą dėl „galingos“ ponios biurokratės užgaidų ir kvailų įstatymais numatytų pažymų išdavimo terminų, dėl kurių kenčia verslas? Suprasčiau, jei pažymos paruošimas reikalautų laiko, bet šiuo atveju ji jau buvo paruošta, tiesiog tarnautoja negalėjo atsispirti norui pademonstruoti galią ir priversti laukti be jokio tikslo. Tokie akibrokštai tikrai neįkvepia likti gimtinėje, juolab vystyti čia verslo“.
Papasakota situacija ne nauja, daugeliui teko su tokia susidurti. Teko ir man, tik maniškė buvo, kaip mėgstama dabar sakyti – „su laiminga pabaiga“. Gavau savąją pažymą iš karto, kaip sakoma, „neatsitraukiant nuo kasos“, tik buvau paprašyta niekam tuo nesigirti, nes tada „visiems reikės iš karto išduoti, nebus ramybės“. Tegyvuoja biurokratija, su savo begaliniais pažymų, dažniausiai nereikalingų, reikalavimais ir tos pačios biurokratinės sistemos kūrėjų palaimintais tų pažymų išdavimo terminais. Biurokratas todėl ir biurokratas, kad negali nusižengti instrukcijoms ir išduoti reikalaujamą popierėlį nepasibaigus „laukimo periodui“, dažniausiai trunkančiam dešimt dienų. O jei, kaip mano atveju, suminkštėja ir išduoda tą popierėlį iš karto vos paprašius, tikriausiai jaučia sąžinės graužimą ir kitam prašytojui gali tekti laukti visas dvidešimt dienų, kad pusiausvyra nebūtų pažeista.
Manau, kad valdžios žmonėms vertėtų pagalvoti ir apie šių problemų sprendimą, nes, atpratę nuo tokios tvarkos, emigrantai spruks atgal ir vėliau net nebesvarstys sugrįžti. Kam norėsis grįžti ten, kur tave stumdo, varinėja ir žemina nesuskaičiuojamos valdininkų eilės, kur svarbiausia ne tai, ką ir kaip tu darai. Svarbiausia, kad, prieš pradėdamas bet kokią veiklą, žmogus nepamirštų susirinkti galybės niekam nereikalingų pažymų ir liudijimų, kad biurokratinė sistema nenukentėtų. Mes esam prie to pripratę, bet tie, kurie pamatę, jog svetur tvarka kita, tikiu, nenorės su tuo taikstytis. Jei nepavyks nugalėti, jie pasiduos ir grįš atgal, nusipirkę bilietą tik į vieną pusę – toliau nuo Lietuvos su visais valdžios pažadais.
Parašykite komentarą