Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 24d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje.

Rudeniškai gražų pirmąjį spalio savaitgalį grupė širvintiškių bočių kartu su Kauno kolegomis autobusu vyko į trijų dienų kelionę – į Lvovą – didžiausią vakarų Ukrainos miestą prie Poltvos upės, istorinę Galicijos sostinę, turinčią apie 800 tūkst. gyventojų.

Kai bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta, Lvovas atiteko Austrijos imperijai, o tai ir lėmė, kad miestas yra artimesnis europietiškajam pasauliui. Dėl to, skirtingai nuo kitų Ukrainos didmiesčių, Lvovo senamiesčio architektūra kažkiek primena Krokuvos, Vilniaus ir kitų Europos miestų dvasią.

Mūsų kelionės tikslas buvo susipažinti su šio gražaus senovinio ukrainietiško miesto širdimi – gerai išlaikytu, žaviu jo senamiesčiu. Ekskursija prasidėjo didelėje centrinėje Turgaus aikštėje, kurią juosia įspūdingi, puošnūs pastatai. Kiekvienas jų yra skirtingai gražus ir būtinai trimis langais į gatvę, jei jų savininkų veikla buvo susijusi su prekyba ir amatais. Tokiu būdu buvo siekiama visiems vienodų sąlygų. Tik didikams ši teisė negaliojo.

Lvovo miestas, nors ir labai suspaustas, jo gatvės siauros, tačiau kiekvienas namų kompleksas turi mažus vidinius kiemelius. Spalvingas Lvovo istorinis centras nebuvo paliestas karų ir okupacijos, o dabar yra saugomas UNESCO. Čia taip gausu nuostabaus grožio pastatų, aikščių, bažnyčių ir vienuolynų, romantiškų gatvelių, skersgatvių ir kiemelių. Turguje močiutės už centus parduoda gražiausius savo išaugintus vaisius ir daržoves, gatvėse ir aikštėje įvairiais instrumentais groja gatvės artistai ir muzikantai, išmaldos prašo elgetos, ir, be abejo, kartais užsisvajojusių turistų rankines ir kišenes „patikrina“ vikrūs kišenvagiai. Atrodo, kad amžiai čia sustojo…

Lvovo armėnų kvartale aplankėme didingą, su nuostabia akustika armėnų bažnyčią, statytą 1363–1370 metais, tikrą armėniškosios architektūros šedevrą. Gėrėjomės ant kalno stovinčia įspūdinga graikų katalikų (unitų) šv. Jurgio katedra, vienu geriausiai išsilaikiusių baroko rokoko stiliaus pastatų visame mieste. Šios katedros varpinėje skamba mūsų kunigaikščio Gedimino sūnaus Liubarto 1342 metais dovanotas varpas. Šv. Petro ir Povilo jėzuitų bažnyčia, Dominikonų vienuolynas ir bažnyčia sovietmečiu buvo paverstos sandėliais, dabar restauruotos ir tarnauja tikintiesiems. O žmonės, ir jauni, ir pagyvenę, praeidami pro bažnyčias, persižegnoja. Kartais persižegnoja ir gatvėje, tuomet reikia pakelti akis ir kur nors sienoje pamatysi kryželį ar šventą paveikslėlį, įtaisytą ten nuo senų laikų.

Šimtametis Lvovo operos ir baleto teatras mus tiesiog sužavėjo senovine prabanga. Tai didingas statinys su baroko ir renesanso stiliumi ir puošyba, menantis Austrijos–Vengrijos imperijos laikus. Neveltui Lvovas laikomas lyg ir mažesniuoju Vienos broliu su gera kava ir populiariu austriškuoju pyragu štrudeliu. Pasidomėjome bilietų į teatrą kainomis. Pasirodo, brangiausi bilietai ložėse ir parteryje kainuoja 10 eurų, o jaukiuose, puošniuose balkonuose – nuo 3 ir atitinkamai mažiau eurų.

Mus po Lvovo senamiestį lydėjo puikus gidas Petro, kuris pasakojo, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdžia Lvove tęsėsi apie 200 metų – nuo Gedimino laikų iki Liublino unijos. Lvove stovi taip pat ir Lietuvos didiko Leono Liudviko Sapiegos rūmai. Ant paminklo poetui Adomui Mickevičiui kolonos pavaizduoti lenkų erelis ir lietuviškas Vytis.

Lvovo politechnikos universitetas yra seniausia aukštoji mokykla Europoje, teikianti aukštąjį techninį išsilavinimą. Pastatas labai gražus, pastatytas 1844 metais vėlyvojo itališkojo renesanso stiliumi.

1898 metais statyti Casino rūmai taip pat verti pamatyti. Tai nebuvo tas paprastas kazino su ruletėmis ir lošimų automatais, kaip kad dabar būtų galima įsivaizduoti. Lvovo Casino – tai prabangūs rūmai su puošniomis salėmis, laiptinėmis, didžiule biblioteka. Tai buvo greičiau elito klubas, kur buvo renkamasi pašokti, paklausyti muzikos, pažiūrėti spektaklių, aptarti politikos ir verslo naujienų prie taurės vyno ar konjako, palošti kortomis. Šio prabangaus pastato interjeras labai patinka istorinių filmų kūrėjams. Čia buvo fimuojamos scenos „D‘Artanjanui ir trims muškietininkams“. Dabar šiame istoriniame pastate įsikūrę Mokslininkų rūmai. Prabangūs pokyliai ir didelės iškilmės čia tebevyksta ir dabar.

Būnant Lvove negalima atsisakyti malonumo pasimėgauti gera kava, kuria nuo seno šis miestas garsėja. Malonu buvo pailsėti bohemos pamėgtoje, savo šimtmetį skaičiuojančioje kavinėje senamiestyje ir degustuoti bent penkių rūšių kavą, tuo pat metu klausytis pasakojimo, kuo viena jos rūšis skiriasi nuo kitos, kaip ir kur yra auginama kiekviena kavos rūšis, kokios jos skoninės ypatybės.

Įsitikinome, kad Lvovas yra tikrai stebinantis miestas, turintis savitą, romantišką ir bohemišką dvasią. Gal tiesiog ir dėl to, kad jis nėra visiškai restauruotas, nėra prikimšta šiuolaikinių populiarių greito maisto tinklinių taškų – įvairių kebabinių, makdonaldų ir t. t. Senamiestyje dirba jaukūs restoranėliai, kavinukės, kur galima pasimėgauti geru, natūraliu ir svarbiausia nebrangiu ir skaniu maistu.

Lvovas laikomas pačiu patriotiškiausiu Ukrainos didmiesčiu, tikru ukrainiečių kalbos bastionu. Į pasisveikinimą rusų kalba nė viena pardavėja neatsakys rusiškai, tik ukrainietiškai.

Nors rusiškai ten visi moka, bet ta kalba nebendraujama „iš principo“. Vieniems tai atrodo patriotiška, kitiems kvepia nacionalizmu, bet tai yra ten gyvenančių ir labai Ukrainą mylinčių žmonių teisė. Situacija žymiai pagerėja, kai išgirstama kalbant lietuviškai ir sužinoma, kad mes iš Lietuvos. Tada jau mielai bendraujama ir rusiškai. Užrašai ant viešųjų pastatų, įstaigų, įmonių tik ukrainietiški.

Mieste teko pastebėti daug kvietimų stoti į kariuomenę. Tada supranti, kad toliau į rytus verda kova už Ukrainą ir šiandien. Ir būtent vakarų ukrainiečiams ji atrodo prasmingiausia.

Kas šio mielo miesto dar nematė, būtinai ten nuvykite – nenusivilsite. Galimybių įdomiai praleisti laiką labai daug, o Lvovas, kaip kad dabar sakoma, vis dar turi du didžiulius pranašumus – viskas čia tikrai pigu ir čia tikrai laukiami lietuviai.

Kadangi muitinėse patikra dar reikalauja nemažai laiko, sekmadienį po pusryčių išvykome namo. Važiavome per Lenkiją, pakeliui sustojome labai jaukiame Zamostės (lenk. Zamosc) mieste, esančiame pietryčių Lenkijoje, Liublino vaivadijoje, už 60 km nuo Ukrainos sienos su Lenkija. Tai istorinis Lenkijos miestas, ne veltui laikomas vienu gražiausių Lenkijoje ir vadinamas renesanso perlu. Jo senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestą kūrė ir planavo italų architektas Bernardo Morando iš Padujos. Zamostėje italų renesanso epochos architektams pavyko realizuoti tobulo miesto idėją – miestas turėjo būti funkcionalus, saugus, gražus, su aiškiai išdėstytais pastatais, viduryje esančia taisykliga aikšte, apjuostas gynybinėmis sienomis.

Sekmadienį miestas buvo ramus, gatvėse vienas kitas žmogus, didžiulėje katedroje su 47 m aukščio varpine skambėjo vargonai, pilnutėlėje bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Visos parduotuvės Lenkijoje sekmadienį nedirba, išskyrus suvenyrų kioskelius, ledaines, nedideles konditerijos parduotuvėles turistų lankomose vietose.

Namo grįžome laimingai, pilni gražių įspūdžių ir su viltimi dar pakeliauti po mūsų senutę Europą, kur tiek daug dar nematyta.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 24d. laikraščio „Širvis“ 41-ame šių metų numeryje. Rudeniškai gražų pirmąjį spalio savaitgalį grupė širvintiškių bočių kartu su Kauno kolegomis autobusu vyko į trijų dienų kelionę – į...