Naujausios žinios

„Bočių“ susitikimas Čiobiškio krašte

Valda Patinskienė

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 19 d. laikraščio „Širvis“ 29-ame šių metų numeryje.

Labai iš anksto, prieš kelias savaites, visi bočiai buvo pakviesti į ekskursiją po ypatingąjį Čiobiškio kraštą. Puiku, galima susiplanuoti savo darbus ir atrasti laiko kelionei. Oras nepasiduoda išankstiniams planams. Antradienį tokį „dušą“ surengė, kad apie ekskursiją buvo nedrąsu galvoti. O trečiadienį vėl staigmena – saulutė. Rajono bočiai ištvermingi, jau ne kartą keliavę ir ne tokiais atstumais, todėl po rajoną pasižvalgyti susirinko užsirašę visi iki vieno. O tų užsirašiusių per keturiasdešimt, todėl ir autobusas atvyko atitinkantis keleivių skaičių. Susirinkusiems keliautojams „Bočių“ pirmininko pavaduotoja Genovaitė Abromavičienė pranešė, kad Čiobiškyje susitiksime su Ukmergės bočių klubu „Viltis“ nariais ir bočiais iš Birštono bei supažindino su atvykusiu iš Vilniaus Lietuvos Pensininkų sąjungos pirmininku Petru Ruzgumi, kuris rado laiko dalyvauti edukacinėje kelionėje su širvintiškiais. Valio! Bus dar smagiau.

Jau važiuojant autobuse Regina Ambrazienė labai išsamiai supažindino vykstančius su Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios istorija. Pirmasis sustojimas Čiobiškyje prie kelto. Ir staigmena – mus pasitinka Laimutė Dzedzevičienė, Čiobiškio bendruomenės pirmininkė, maloniai atsiliepusi į mūsų kelionės organizatorių prašymą aprodyti Čiobiškio grožybes. Čia jau atvykę ukmergiškiai.

Keltas per Nerį, reguliariai perkeliantis keleivius ir transporto priemones tarp Padalių (Kaišiadorių r.) ir Čiobiškio (Širvintų r.). Jis veikia nuo pavasario iki lapkričio mėn. Kelto veikla pažymėta tautinio paveldo sertifikatu. Šis srovinis keltas yra vienintelis Lietuvoje, veikiantis be variklio ar irklų: pati upės tėkmė keltą stumia per upę, o plieninis lynas, ištemptas virš upės, prilaiko keltą. Jau trečios kartos keltininkas Gediminas Dzeventauskas svetingai priėmė atvykusius Širvintų bočius ir keldamas iš vieno kranto į kitą papasakojo kelto istoriją: jau XIX a. dokumentuose minima, kad šioje vietoje 1831 m. kėlėsi sukilėlių kariuomenė. Vėliau keltas buvo sudegintas ir 1912 m. carinės valdžios įsakymu šioje vietoje buvo pradėtas statyti tiltas, tačiau atsitraukdama Rusijos kariuomenė nevisiškai baigtą statyti tiltą susprogdino. Vėliau vokiečiai surentė medinį tiltą, kuris prastovėjo apie dvidešimt metų. Laikui bėgant tiltą dažnokai tekdavo remontuoti, todėl 1935 m. Prezidento A. Smetonos pasirašytu leidimu senasis tiltas buvo nugriautas ir įrengtas keltas. Pokaryje keltas sunyko, jo veikla atnaujinta kolūkio laikais. 1978 m. keltą tempiant arkliais iš Jonavos Nerimi buvo pristatytas į paskirties vietą – Padalius. Tai Gedimino Dzeventausko senelio rūpesčio dėka atnaujinta kelto veikla, o dabar ją tęsia jo vaikaitis.

Sugrįžus į savąjį krantą, autobusas pajudėjo Čiobiškio link. Atvykus į šią gyvenvietę, negalima aplenkti „Malinauskų tako“. Svetingi šeimininkai Malinauskai aprodė namo teritoriją, medžio skulptūras, papasakojo, kaip gimė mintis sukurti parką. O čia jau ir svečiai iš Birštono. Dalis birštoniečių jau pažįstami su širvintiškiais, nes mūsiškiai lankėsi šiame kurortiniame mieste, pakviesti Birštono bočių. Neapsieita be džiugių šypsenų ir bučinių. Visi kartu patraukėme į Čiobiškio dvarą, kur mūsų jau laukė Čiobiškio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Almantas Piškinas, tapęs mūsų gidu. O jau kiek daug žino apie savo kraštą šis mokytojas, tik turėk laiko jo klausyti.

Pasirodo, Čiobiškis jau žinomas nuo 1528 m. kaip Leporai. Gyvenvietė, įsikūrusi Musės ir Neries santakoje. Čiobiškio apylinkių žemė tuo metu priklausė Radviloms. Vėliau šias žemes valdė Vilniaus vyskupas Ignacijus Masalskis, kuris globojo Lauryną Stuoką-Gucevičių. Vėliau Čiobiškio dvaras parduodamas Švikovskams. Iš Švikauskų dvarą nupirko Jonas Krizostomas Pilsudskis. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaro sodybą: rūmus su mezoninu ir portikais, kumetyną, arklidę. Manoma, kad dvaro pastatus suprojektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Pilsudskių giminei dvaras priklausė iki XX a. pradžios. 1923 m. dvare įsteigta vaikų prieglauda.

1944–1945 m. dvare veikė Lietuvos partizanų Didžiosios kovos apygardos vienas rinktinės štabų, kuriam vadovavo Jonas Misiūnas – Žaliasis Velnias. 1945–1965 m. dvare veikė mokykla-internatas. 1965 m. internatas reorganizuotas į specialiąją vaikų auklėjimo mokyklą. 2011 m. mokykla buvo uždaryta. Šiuo metu dvaras privatizuotas, jame vyksta remonto darbai.

Toliau mus A. Piškinas pakvietė apsilankyti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Mūsų jau buvo didelis būrys, tad bažnyčioje beveik visas sėdimas vietas užėmėme. Čia gidas Almantas mums tęsė pasakojimą apie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Kai senoji medinė bažnyčia sudegė, Švikauskai buvo pradėję naujosios bažnyčios statybą: jau buvo išlieti pamatai, supirktos statybinės medžiagos, tačiau 1812 m. kovo mėn. ponia Švikauskienė miršta, o dvaras parduodamas Pilsudskiams, su įpareigojimu užbaigti statyti naują bažnyčią. Vėlyvojo klasicizmo varpinė su trimis varpais, kuriuos išliejo belgas Veineris, XIX a. pradžios kryžiais, bažnyčia klasicistinė, stačiakampio plano, bebokštė. A. Piškinas atkreipė mūsų dėmesį, ką primena bažnyčios vidus. Akivaizdžiai vidus primena Vilniaus Katedrą (manoma, kad šią bažnyčią taip pat projektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau jo autorystė dokumentais nepatvirtinta). Čiobiškio bažnyčioje lietuviškas pamaldas pradėjo laikyti kunigas Stanislovas Šlamas. Jis per knygnešius gaudamas lietuviškas knygas, maldaknyges jomis aprūpindavo kaimų gyventojus. Šis šviesuolis kunigas su jais palaikė glaudžius ryšius, bendravo su knygnešiu Bieliniu. 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Klebonas Liudvikas Puzonas (buvusio Musnininkų klebono Puzono dėdė) 1946 m. buvo nuteistas 15 metų kalėti už tai, kad klausė partizanų išpažinčių.

Įdomu klausytis daug žinančio istoriko pasakojimo, tačiau viskam yra pradžia ir pabaiga. Todėl nuoširdžiai padėkoję Almantui už puikiai praleistą laiką, sužinotų daug naujų faktų, nuėjome „Basakojų tako“ link. Toks takas tikriausiai vienintelis Širvintų rajone, o birštoniečiai tokį ir daug didesnį turi. Jei basakojų takas, vadinasi, turi basi juo vaikščioti. Taip ir padarėme. Smagi nuotaika, draugiški saviškiai ir svečiai, nuostabus, grynas Čiobiškio oras. Laikas nepastebimai bėgo – laikas pietauti. Rūpestingi kelionės organizatoriai pirmininkas Vladas Jablonskas, pavaduotoja Genovaitė Abromavičienė pasirūpino vieta, kurioje sutilptų per šimtą žmonių. Apsistojome žinomo ir gerbiamo girininko Alvydo Kazlausko gimtinėje. Graži vieta, erdvi pastogė –atvykėliai sužavėti, o dar laukia verslininko Leono Rutkausko dovanoti, o Genovaitės Ališauskienės kepti trys kalakutai. Jau valgysim? Ne. Prieš tai reikia sudainuoti ilgiausių metų jubiliatėms Ritai Kartenienei ir Teresei Krasauskienei. Jau valgysim? Ne. Lietuvos Pensininkų sąjungos pirmininkas Petras Ruzgus nuoširdžiai padėkojo pirmininkui V. Jablonskui už tokį renginį, už tai, kad jį pakvietė į šią kelionę. Jau valgysim kalakutą? Ne. Širvintiškiams dėkojo Ukmergės bočių klubo „Viltis“ pirmininkė, padėkos žodžius tarė Birštono bočių pirmininkė. Va dabar jau galima doroti kalakutus.

O kaip bočiai prie stalo be dainų? Taip nebūna. Padainavę, pasistiprinę, pasižadėję ateityje ir toliau vieni kitų neužmiršti, draugauti, išsiskirstėme kiekvienas į savo autobusus. Iki naujų kelionių, naujų  susitikimų ir naujų pažinčių. Visi vieningai pritarė minčiai, kad labai gražus mūsų kraštas, o mes jį taip prastai pažįstame.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*