Pasidalink per Facebook!

Jaunavedžių Veronikos ir Boleslovo Strazdų šeimoje po trejų metų krykštavo pirmagimė Gražinutė. Vardą parinko pats likimas. Tėvams, kaip ir pelėdoms, savi vaikai gražiausi, tačiau visos Veronikos draugės, atėjusios lankynų, pamačiusios mažylę, „gražute“ pavadindavo. Tad tėvams nė nereikėjo sukti galvos dėl vardo. „Gražina ir baigta“, – tvirtai pasakė krikšto tėtis.

Tėtis Boleslovas nagingas meistras, nemažai gyvenęs užsienyje, matė, kaip auginami kūdikėliai, todėl dukrytė augo gražiame lopšyje, išdabintuose vystykluose. Gražinos tėvai dirbo: tėtis žydų ligonių kasoje, mama – Gelvonų restorane. O kas pasirūpins dukryte? Rasta išeitis. Pasamdyta iš Mikalajūnų kaimo mergaitė – štai ir problemos sprendimas. Po trejų metų Gražinai kompaniją jau palaikė broliukas Vytautas. Tada vaikų priežiūros ėmėsi kitame namo gale gyvenusi kaimynė žydė.

Laikas bėgo ir mažieji Strazdukai pradėjo lankyti Gelvonų vidurinę mokyklą. „Smagu mokykloje. Mokyklos direktorė Veronika Žemaitaitienė buvo visiems mokiniams mama, o pirmoji mokytoja Pilipavičienė visam laikui tapo mano mylimiausia mokytoja. Labai draugiška klasė. Iki šiol bendrauju su klasės draugais“, – prisiminė Gražina. Nereikėjo Strazdų vaikams klampoti kelių kilometrų į mokyklą – viskas čia pat: mama, namai, mokykla, draugai. Ko daugiau vaikams reikia? Taip ir prabėgo vienuolika metų.

O kas toliau? Vytautas nuo mažens žinojo kuo būsiąs – jis tėtės kopija, jam labai patiko technika ir tikslieji mokslai. Be jokių abejonių įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijų universitetas), tapo inžinieriumi. Atliko praktiką Ukmergėje, o paskyrimą dirbti gavo į Šiaulių dviračių gamyklą, tapo spalvotų metalų cecho viršininku. Šioje pirmojoje darbo vietoje dirbo daugelį metų iki pat gamyklos privatizavimo. Kai nusprendė pasitraukti iš vokiečių privatizuotos gamyklos, pasipylė kvietimai ir raginimai tapti televizorių gamyklos realizacijos viršininku. Vytautas, per visą gyvenimą dirbęs tik dvejose darbovietėse, tapęs solidžiu senjoru atsisveikino su darbo draugais.

Gražiną labiau traukė medicina. Tais, anais „gerais“ laikais abiturientų vasara buvo be galo įtempta: abitūros egzaminai, o po to stojamieji. Reikėjo ne tik gerai išlaikyti stojamuosius egzaminus, dar mandatų komisija „perfiltruodavo“ būsimuosius studentus, didelis dėmesys buvo kreipiamas į mokyklos išduotą charakteristiką. Pagaliau viskas sudėliota pagal reikalavimus ir Gražina su klasės drauge laiko universitete stojamuosius. Medicinoje svarbiausias egzaminas – chemija. Abi gelvoniškės gavo po trejetą. Gražina supanikavo ir nieko nelaukusi iš Vilniaus grįžo namo, o atkaklesnė draugė liko toliau laikyti likusių egzaminų. Dabar Gražina bendrauja su gydytoja tapusia drauge. „Gal ir man reikėjo rizikuoti: laikyti egzaminus iki galo, tačiau jaunatviškas maksimalizmas ir užgauta ambicija neleido laukti ir tikėtis, o gal pasiseks“, – prisiminė Gražina.

Mokyklos direktorė V. Žemaitaitienė, vos sužinojusi apie nesėkmę universitete, apsilankė Strazdų namuose ir įkalbėjo gerą mokinę kreiptis į rajono švietimo skyrių. Taip tik ką buvusi abiturientė tapo Kriaunų pradinės mokyklos mokytoja. Svajojo apie mediciną, o save atrado pedagoginiame darbe.

Mokytojauti patiko, mokytoja mylėjo mokinius, patiko matyti jų smalsias akis, atsakinėti į rimtus ir juokingus klausimus. Dirbdama Kiauklių mokykloje, Gražina dėstė biologiją, chemiją, žemės ūkio pagrindus. Kiek padirbėjusi, įstojo neakivaizdžiai studijuoti į Pedagoginį institutą. Jauną, nuoširdžią, energingą, draugišką mokytoją mylėjo mokiniai ir jų tėvai. Dar ir dabar sutikti pagyvenę Gražinos mokiniai prisimena, kaip per namų ruošos pamokas ne tik mokėsi prisiūti sagas, bet ir kepti pyragus, tortus, sausainius. „Gaila buvo palikti Kiauklių kraštą, čia gyvena labai nuoširdūs, draugiški žmonės, tačiau jau turėjau šeimą, pradėjome statyti namą Širvintų kaime, į Kiauklius neprivažinėsi“, – mena gražius mokytojavimo metus Gražina.

Kaip tėtį Boleslovą, taip ir jo vaikus darbas pats susirasdavo. Vos persikėlus arčiau miesto, Gražiną ėmė kviesti į Sviesto gamyklą dirbti važinėjančiu laborantu – chemija ir čia nepaliko buvusios mokytojos. Greit perprato naujas darbo sąlygas, sūnelius Antaną ir Vytautą pasiėmė auginti močiutė Veronika. Gražina Naraškevičienė buvo išrinkta Rajono tarybos deputate, kaip gerai dirbančios nuotrauka buvo Garbės lentoje. Viskas tarytum susidėliojo ir nusistovėjo, tačiau ne…

Vėl naujas kvietimas ir nauji viliojantys pažadai, tik pereik dirbti į Paruošų kontoros kailių ir antrinių žaliavų sandėlį vedėja. Geros darbo sąlygos Sviesto gamykloje, tačiau rūpėjo save išbandyti ir pabandyti kitur – kailių ir antrinių žaliavų sandėlio vedėja. Čia Naraškevičienė išdirbo per šešiolika metų. „Net nepajutau, kaip prabėgo tie metai. Dažnai tekdavo su kailiais važiuoti į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), Rygą. Pasitaikė įvairių nutikimų, įsigijau daug naujų tikrų draugų. Iki šiol susiskambinam… – šypsosi Gražina. – Dabar visi klasės draugai ir bendradarbiai senjorai. Pasikalbam apie praėjusius laikus, sveikatą, apie vaikus“.

Gražina su vyru užaugino du sūnus ir pagrandukę dukrą Neringą. Dideliam šeimos skausmui Antaną jau priglaudė žemelė, liko tik Antano kopija mažylė dukrytė Aurelija. „Jau nebėra mažylės – Aurelija baigė studijas Anglijoje, dabar dirba kruizinių laivų korporacijoje. Tik dėl koronaviruso ji šiuo metu svečiuojasi pas mus. O Vytautas ir Neringa su vyru Giedriumi ir vaikučiais Goda ir Nojumi gyvena kartu. Neringa išpildė mano svajonę ir tapo medike“, – pasakoja Gražina. Dešimtmetė, trečiokė, anūkė Goda neleidžia pamiršti Gražinai mokytojavimo įgūdžių – abi pasitardamos daro pamokas nuotoliniu būdu. Ruošiant anglų kalbos užduotis – patarėja Aurelija. O penkiametis Nojus tik klauso ir mėgdžioja sesutę – mokosi visko iš karto.

„Dabar gyvenu ramų, solidų senjorų gyvenimą. Kaskart dalyvauju klasės draugų susitikimuose Gelvonuose. Paskutinį kartą buvome susitikę po 55-erių mokyklos baigimo metų. Yra laiko pabendrauti su giminėmis, draugais. Rimtai apie gyvenimą padiskutuojame su Aurelija, o smagiausia laiką leisti su smalsuoliais kodėlčiukais Goda ir Nojumi“, – myluodama prisiglaudusį Nojų, kalba Gražina. Tvarkingoje, išpuoselėtoje aplinkoje gyvena darni Gražinos Naraškevičienės šeima.

Jaunavedžių Veronikos ir Boleslovo Strazdų šeimoje po trejų metų krykštavo pirmagimė Gražinutė. Vardą parinko pats likimas. Tėvams, kaip ir pelėdoms, savi vaikai gražiausi, tačiau visos Veronikos draugės, atėjusios lankynų, pamačiusios...