Broniaus galas
Marius Čepulis
Bėga skruzdelė, sakykim Bronius, savo gerai žinomu taku kopose. Antenomis gaudo visas jam pažįstamas ir nepažįstamas kvapų molekules. Staiga, jo įprastame, šimtus kartų vaikščiotame kelyje – duobė. Bronius sustoja, mataruoja antenomis, bandydamas suprast, kas čia pasidarė ir kokie statybininkai išrausė 5 skruzdžių gylio ir 10 skruzdžių pločio kraterį. Nusprendžia nerizikuoti ir krašteliu gražiai nuropoja į kitą pusę. Bet tie kraterio kraštai labai jau birūs, vos ne taip pastatė koją, kita koja užsikabino už judančios smiltelės ir sukėlęs nedidelę griūtį bronius atsiranda duobės dugne. Jis susitvarko antenas, nusiima prilipusius smėlio akmenis ir ryžtingai pradeda ropoti viršun. Vos žengia kelis žingsnius, kažkas duobės dugne sukruta. Bronius paspartina žingsnį, bet smėlis byra, rieda žemyn ir skruzdelė kapanojasi vietoje. Staiga iš dugno kažkas švysteli keliolika smėlio akmenų, kurie išmuša Bronių iš pusiausvyros ir nabagas vėl atsiduria duobės dugne. Šįkart jis net nespėja atsistot. Iš smėlio akimirksniu išlindę didžiuliai (kiekvienas Broniaus ilgio) žabtai griebia vargšą skruzdelioką. Bronius bando gintis ir paleisti rūgšties čiurkšlę, bet nepataiko, o tuo metu negailestingi ir tvirti dantyti žandai traiško jo chitininį šarvą, į kūną pradeda sunktis nuodai ir virškinimo fermentai. Bronius suglemba, o baisūs žabtai jį traukia po smėliu. Dar akimirka ir Broniaus galvos dydžio kvarco gabalas užstoja paskutinį dangaus lopinėlį. Viskas nurimsta. Tik tamsoje po smėliu Broniaus syvais punta stora skruzdžių liūto lerva.
Čia yra suaugęs skruzdžių liūtas. Jis dažniausiai lakioja naktimis, todėl dieną retai tenka jį sutikti. Jis kažkiek panašus į auksaakę (ir yra jų giminaitis) ar laumžirgį. Jis padės kiaušinius į smėlį iš kurių išsiris tikri grobuonys liūtai.
Baisusis skruzdžių liūtas. Žabtai sutverti žudyti, o nuleista plokščia galva ir stiprus kaklas – svaidyti smėlį. Ji rausia duobutes ir apsigyvena jų dugne, kur laukia, kol koks Bronius ateis. Smėlėtoje vietovėje galite rasti labai daug tokių nedidelių iki 5 cm pločio krateriukų. Paimkit smilgą ir pabraukykit palei jos kraštus, jei ten gyvena liūtas – jis išlįs. T.y., iškiš savo žabtus ir bandys smėliu apmėtyti. Kodėl būtent skruzdžių liūtas? Nes dažnniausiai į tuos spastus papuola skruzdės.
Vos ištraukta išorėn, skruzdžių liūto lerva vėl tuoj pat atbulomis kasasi po smėliu.
O čia pakliuvo nelaimėlis voras – Zenonas. Jis vieną kart išsivadavo iš žabtų, bet vėl buvo sučiuptas. Šiaip tos lervos ant tiek plėšrios, kad atėjusios pas kaimynes savo gentaines jas tiesiog suėda.
www.cepulis.lt
Parašykite komentarą