Pasidalink per Facebook!

Savaitėlę atitrūkau nuo Širvintų gyvenimo į pajūrį. Kaip toj mūsų šalies primadonos dainoj dainuojama: „O aš nuvažiuosiu prie jūros, bangos sveikins vėl mane. O aš nuvažiuosiu prie jūros, o gal ne?“ Savaitėlę jodu bei vitaminu C maitinausi, nes mano metinės santaupos buvo išleistos už nakvynes. Tik vienai užteko, diedukas liko namie. Kas gi pomidorus ant palangės palaistys, jei mudu abudu išvažiuosime. Na ko gi dėl laimės tik nepaaukosi. Visą savaitę nieko nemačiau ir negirdėjau, kas toje mūsų Širvintų žemelėje dedasi. Ir kas gi turėtų dėtis, nieko, ko mūsų valdovų valdovė nežinotų. O jei ji prižiūri, tuomet pagalvojau, vadinasi, viskas vyksta pagal numatytą planą.

Grįžtu aš visa tokia rami, įdegusi ir žiūriu mano kaimynės ant suolelio išsirikiavusios sėdi, viena kitai į ausį kaži ką šnabžda. Pagalvojau, bėda nutiko. Jos tokiu būriu renkasi tik, jei kas miršta, apvogtas būna ar meilužę lovoje aptinka. Artėju aš prie savo įėjimo ir mąstau, kam ir kuris gi iš tų trijų dalykų galėjo nutikti. Tik va jaučiu, žandai kaista, negi mano diedukas ką prisimąstė be manęs palikęs. Prieinu arčiu, o jos man kad pradės kaip vištos sykių kudakuoti, apie kažkokius sugriautus fontanus porinti ir be galo nusiminusį valdovės veidą aprašinėti.

Paklausiau, paklausiau aš tų moterėlių triukšmo ir užmiršusi, kad manęs diedukas su žuvele lauktuvėms laukia, nuskuodžiau gi prie mūsų merijos sensacijos pasižiūrėti. Ogi ir pasitaikyk man pačiu tuo momentu grįžti, kai smegduobė atsivėrė pačioje miesto aikštėje. Žiūriu ir carienė visa išsigandusi vaikštinėja, matyt, iš namų strimgalviais atskubėjo, kad net persiauti nespėjo. Vaikšto ji kaip Leninas rankas už nugaros sunėrusi ir svarsto sau: „Kaip čia gali būti, kad net lapas be mano žinios kristi bijo, o čia vis kas nors griūna ar sugriaunama…“

Taip, tikra mįslė ir man. Kaip taip atsitinka, kai gaspadinė stengiasi, vos ne per naktis pluša, storojasi, o žąsis kaip prisvyla taip prisvyla. Dar prisimenu, kai toji įžymioji estrada virš vandens sugriuvo ir visus planus ponių poniai sujaukė, o po to dar tas baseinas – jau vandens prileido, kone maudytis kvietė, o kiek trukus vėl viską šalin griovė ir keliukus betonu tiesė. Pakrantės pėsčiųjų ir dviračių takas niekaip užsibaigti negali, tai bordiūrai bet kaip susiklojo, tai trinkelės viena su kita susipyko. Ir še tau, prie tų visų netikėtumų dar ir vairuotojas sugalvojo sau išbandyti ką tik išklotos aikštės kokybę. Ne šiaip bandė, pasitelkė savo transportą. Netikėta, žinoma, vairuotojui buvo, bet kokybė neatlaikė svorio, tik pyst ir visi ratai atsidūrė fontanų viduje. Nei pirmyn, nei atgal, nei į viršų nei apačion. Tiesiog bėda taip apsišauti tiesiai valdovių valdovei po langais. Nepavydėtina situacija, nepalinkėčiau nei pikčiausiam priešui. Kaltų kaip visada niekas neranda ir kam jų ieškoti. Didesnė nauda jų nerasti, nei rasti.

O aš, brangieji, stovėjau, stebėjau tą susimąsčiusį veidą ir galvojau: „Jei niekas nevyksta be priežasties, tai kokia priežastis lemia tų statybinių nesėkmių seką?“ Minčių visokių praslinko, gal kas apkeikė mūsų valdovę ir, blogio linkėdami, va kokių nelaimių pritraukė. Ar atvirkščiai, žmogus už savo padarytas nuodėmes dabar gauna porciją atgal. Atklydo netikėta mintis, oi čia gal mūsų valdovei ir nepatiks, bet būkime biedni tik teisingi ir, jei jau pasakiau A, tai, manau, jau turiu ir B pasakyt. O jei padaryt prielaidą, na jūs gi suprantat, tik prielaidą, gal valdovė aukščiausioji mūsų ne viską kontroliuoti gali ir yra kažkas aukščiau jos, kas kaip nori, taip ir reguliuoja, kada nori pasiunčia va bet kokią žiemą be ledo ir neleidžia tos scenos normaliai sutvirtinti, ar bet kokį vairuotoją su mašiniuku, kuris neaišku ką toje aikštėje veikė ir ko jos viduryje ieškojo. Gal jis net ir pats nesupranta, kokia jėga jį ten važiuot traukė. Tik viena aišku, kad traukė daug galingesnė jėga nei mūsų valdovės skaidriausiosios.

Manyčiau tą pamoką, kad lapai krenta niekieno nevaldomi ir, net niekam nežinant, gali nukristi, siunčia mūsų valdovei štai tokiais būdais iš aukščiau. O iš kiek aukščiau, tai jūs jau patys, gerbiamieji, spręskite. O aš dabar savo diedukui jau spėjusią pašvinkti žuvelę nunešiu ir išklausinėsiu, ar neprisidirbo ko, kad po to neatsisuktų prieš jį antru galu.

Savaitėlę atitrūkau nuo Širvintų gyvenimo į pajūrį. Kaip toj mūsų šalies primadonos dainoj dainuojama: „O aš nuvažiuosiu prie jūros, bangos sveikins vėl mane. O aš nuvažiuosiu prie jūros, o gal...