Pasidalink per Facebook!

Kas yra realybė? Dabar keli keistuoliai aiškina, kad tai burbulas.

Ši problema sprendžiama bent    10 000 metų. Pirmasis realybės suvokimas atėjo iš paleoreligijų. Jo esmė – realybę valdo Kitas, nematomas, nežinomas, bet jaučiamas valdovas. Gamtinėje realybėje yra tvarka ir periodiškumas, vadinasi, turi būti ir Tvarkdarys. Vėliau jis gavo konkrečius vardus – Jahvė, Dievas, Alachas, Perkūnas. Antikos graikai ikisokratikai apibrėžė keturdalę  realybės struktūrą: oras, vanduo, žemė ir ugnis. XX a. pradžioje A. Einšteinas pateikė reliatyvistinę realybės struktūros viziją: esą realybėje nieko nėra pastovaus, viskas yra santykina, reliatyvu.

Realybė arba Universumas yra viskas, kas realiai egzistuoja ir funkcionuoja. Dažniausiai ji suvokiama kaip vieninga tridalė mikro (atominė ir dar mažesnė aplinka), makro (mūsų planeta ir jos aplinka) ir mega (kosminė visuma) sistema. Jos pažinimas vyksta labai intensyviai, bet išaiškinta tik nežymi dalis (7 ar 9 proc.) visumos. Jau apčiuopti tamsiosios materijos ir energijos bruožai, bet daug kas dar labai neaišku.

Įsiliejus į Vakarų Europos filosofinę bei kultūrinę pasaulėmatą, Lietuvoje natūraliai atsirado aibė naujų sąvokų, terminų ir požiūrių. Tai praturtino  lietuvių  informacinį bagažą. Sovietinė marksistinė ideologija  kažkaip natūraliai transformavosi į bendraeuropinę, tarytum grįžo į ankstesnę savo fazę. Tačiau ne viskas pavyko. Atsirado mandrų svetimkūnių, teršiančių lietuvių kalbą ir pasaulėmatą.

Be ne tipiškiausias svetimkūnio pavyzdys – „realybės burbulas“. Leidykla „Liūtai ne avys“ 2019 metais išleido Ziya Tong knygą „Realybės burbulas. Paslėptos tiesos, aklosios dėmės ir pavojingos iliuzijos, formuojančios mūsų pasaulį“. Jau pačioje pradžioje – reikšminga klaida: iliuzijos formuoja ne pasaulį, bet pasaulėmatą.

Šios knygos turinį sudaro trijų lygių aklųjų dėmių metaforos. Tai esą biologinės, visuomenės ir civilizacijos aklosios dėmes. Tai  akivaizdžios melagienos –  biologija, visuomenė ir civilizacija neturi akių ir negali turėti aklųjų dėmių. Jos būdingos žmogaus akims, bet ne gamtai ir visuomenei. Vadinasi, autorė akląsias dėmes supranta ne tiesiogine, bet sunkiai suvokiama perkeltine prasme.

Visų 11 skyrių pavadinimai yra asociatyvūs, išreiškia ne problemos esmę, bet metaforinę viziją. Pavyzdžiui, I skyrius „Biologinės aklosios dėmės“ susideda iš trijų poskyrių: atidarytas stiklainis, proto bomba ir akis į akį su savimi. Iš šių pavadinimų visiškai neaišku apie ką bus kalbama, kokios problemos bus nagrinėjamos. Tai   pseudomoderni įvardinimo metodika.  Originalu, bet klaidu.

O juk knygos autorė Ziya Tong teigia: „esu mokslo populiarinimo laidų vedėja ir žurnalistė…sukaupiau didelį žinių bagažą, kuriuo dabar galiu remtis“(p. 20). Autorė teigia: „Mūsų rūšis nosies tiesumu ir neketindama keisti krypties lekia  mirtino susidūrimo, grasinančio išnaikinti visą žemėje esančią gyvybę, link, būtent todėl, kad mūsų turimas realybės paveikslas nesuderinamas su mokslo tiesomis“(p. 20).  Tai reiškia, kad yra dvi tiesos – mokslinė ir kitokia, kurios turinio bei autoriaus, ji neatskleidžia. Pastaroji „tiesa“ pesimistinė, pranašaujanti žmonijos žlugimą.

Kas tai  – naujasis Armagedonas? Apie Pasaulio krachą per pastaruosius  du tūkstantmečius rašė keli šimtai autorių, pradedant evangelistais. Pastaraisiais dešimtmečiais Žmonijos susinaikinimo problema tapo itin madinga. Parašyta ir išleista krūva apokalipsinių knygų. Pavyzdžiui, dr. Mary J. Ruwart „Gydykime sergantį pasaulį“. Jeigu religinės  apokalipsės turėjo tikslą pagrįsti pomirtinį sielos tęstinumą, jeigu K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestas“ turėjo tikslą sugriauti kapitalistinį pasaulį,  tai dabartinės žmonijos savižudybės prognozės neturi realaus pagrindo, išskyrus autoreklamą.

Pasyvios prognozės atsiranda  todėl, kad kiekvienas žmogus žino,  kad ateis jo galas. Religijos sukūrė gelbėjimo planą – visuotiną atgimimą po paskutinio Teismo, metempsichozę – sielos persikėlimą į kitą gyvybę. Bet kažkodėl mūsų Žmonija – su didesniais ar mažesniais stresais – gyvena jau 3 ar 4 milijonus metų. Kiek dar gyvens – nežinia. Tikėtina, kad dar labai ilgai.

Kodėl realybė yra burbulas? Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ burbulas yra iš skysčio susidaranti bei kylanti oro puslė. Perkeltine prasme – iš viso to tik burbulas (niekai). Burbulas lietuvių sampratoje yra dirbtinis darinys, su šiaudeliu gaunamas iš muilo putų ar kitokios substancijos. Burbulas – miražo tipo objektas – nepastovus, greitai subliukštantis, lengvai pažeidžiamas. Turbūt panašiai galvoja ir kiti, autorės aplinkos  anglai. Tai koks jo ryšis su realybe? Juk realybė yra objektyvi ir amžina ar bent jau egzistuojanti 13,8 milijardo metų, jeigu patikėsime Didžiojo sprogimo hipoteze.

Laiko požiūriu tai nepalyginami dalykai: burbulo amžius skaičiuojamas  sekundėmis ar minutėmis, o realybė milijardmečiais. Burbulas lengvai sunaikinamas, kosminė  realybė  nesunaikinama, nes nėra tokio energijos krūvio, kuris galėtų sunaikinti visą realybę.

Tai kodėl lyginami nesulydinami objektai? Tai labai įdomus šiuolaikinės, išvystytos XXI amžiaus visuomenės mąstymo pavyzdys. Visi mato, girdi, suvokia realybę, bet jos samprata – dėl diferencinio filosofinio mąstymo dominavimo – neaiški. Reikia paaiškinimo, realybės paslapties atskleidimo. Infosofija tuo ir užsiima.

Burbulas – savo objektui neadekvatus, iškreiptas realybės interpretacijos pavyzdys.  Nors ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai. Tai ne mokslinis, bet meninis požiūris. Juk yra daugybė meniškų paveikslų (pradedant nuo M. K. Čiurlionio), fantastinių knygų, kino ir televizijos filmų, kur realybė vaizduojama ne adekvačiai, bet originaliai, metaforiškai. Tokio požiūrio niekas nedraudžia. Bet realybei neadekvatų meninį kūrinį laikyti moksliškai pagrįstu vaizdiniu  yra šiurkštus visuomenės klaidinimas.

Infosofijos požiūriu – realybė yra objektyvi, informacija apie realybę yra subjektyvi. Apie realybę kiekvienas žmogus gali turėti savo asmenišką nuomonę. Bet subjektyvų požiūrį negalima suabsoliutinti ir teikti kaip paskutinę – aukščiausią – tiesą. Verta prisiminti Udo Ulfkotte knygą „Taip meluoja žurnalistai, mūšis dėl reitingų ir tiražų“.

Lietuvoje staiga paplito realybės burbulo vaizdinys.   Pavyzdžiui,   kelionė po Baltijos šalis esą  yra burbulas, „Didysis šau burbulas“ ir kiti panašūs požiūriai. Tai rodo bent du dalykus: esą mes  esame linkę į meninį realybės suvokimą, o kartu ir realybės mokslinio supratimo stoką.

Lietuva nesuburbuliuos, nes yra gilios ir dar nepamirštos kaimo kultūros pasaulėmatos tradicijos. Čia daiktai ir žmones vadinami tikraisiais vardais. Namas, beržas, kelias, kryžius ir t.t. Menas nėra burtininkų magija. Jo funkcijos akivaizdžios – realiai parodyti santykius – gamtos ir žmogaus, vyrų ir moterų, žemės ir kosmoso. Nepagrįstos arba „ontreip“ surėdytos metaforos tik sukelia juoką.

Šią knygą vertėjo versti ir leisti, nes ji savo iškreiptu, netradiciniu požiūriu sukelia daug minčių. Ar mūsų mokyklinis realybės suvokimas nėra per daug primityvus? Skaitant tik absoliučiai neklystančias knygas, tenka viską priimti tiesiogiai, kaip Šventą raštą. Skaitant Ziya Tong knygą, gimsta prieštaringos emocijos – džiaugiesi radęs naują keistą mintį, bet susimąstai, kai  rimti požiūriai paverčiami juokingomis metaforomis.

Kas yra realybė? Dabar keli keistuoliai aiškina, kad tai burbulas. Ši problema sprendžiama bent    10 000 metų. Pirmasis realybės suvokimas atėjo iš paleoreligijų. Jo esmė – realybę valdo Kitas, nematomas,...