Pasidalink per Facebook!

Jonė Lieponė

Kaip gaila, kad protas eina iš paskos. Buvau jauna, aktyvi ir gabi, bet visai nesidomėjau, kas dedasi aplink mane. Kažkas kažką ten viršuje svarstė, priėmė sprendimus už mane ir gerai. Kad tik manęs nejudintų. Gal todėl, kad nelabai suvokiau politikos prasmės ir reikšmės mūsų visų gyvenime, o gal laiko tam buvo maža. Visa diena sukosi ratu – namai–darbas–namai. Ir taip pralėkė visa ankstyvoji ir brandi jaunystė. Atėjo tas momentas, kai turiu daug laiko, domina ir ta pati politika, norų taip pat nestinga, bet va galimybės ir jėgos jau ne tos.

O jėgos, ypač mūsų rajone, labai reikalingos. Asmeninio asistento aš jau per savo amželį nebesulauksiu. Jauniems neskiria mūsų didžiosios rajono galvos, tai ką jau man sukriošėlei svajoti apie palydovą ir pagalbininką. Tenka pačiai suktis iš padėties kaip išmanau. Yra ir geroji tokios padėties pusė. Išmokau daug naujų dalykų, pavyzdžiui, naudotis išmaniosiomis technologijomis. Įsigijau kompiuterį, užsisakiau pasaulio stebuklą – internetą ir galvoju, va dabar tai jau gyvensiu, viską žinosiu ir suprasiu.

Anksti džiaugtis pradėjau. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Štai įsitaisiau aš vieną dieną prie savo geriausio draugo kompiuterio, kas senjorams belieka, su puikia valstybine pensija ne ką nuveiksi, ir laukiu, ką mūsų valdžiažmogiai per Tarybos posėdį nuspręs, ką naujo pasakys, ar vienas kitą apkeiks. Įdomu gi, kaip meksikiečių serialas, tik gyvai. Žiū į laikrodį, jau be dviejų minučių dešimt – ekranas juodas, jau ir po dešimtos kelios minutės – ekranas juodas. Pyktis suima. Galvoju viskas, uždraudė mūsų galva transliacijas, bet ne, kiek panervinę ir sukėlę spaudimą, įjungė transliaciją. Tiesa, ne nuo pradžių stebėjau Tarybos posėdį, bet vis šis tas.

Kitą kartą vėl įsitaisau, laukiu. Prasidėjo. Žiūriu, bet kas keisčiausia, kai kalba opozicija, staiga garsas ima strigti. Sutapimas, galvoju. Negi kas čia tą garsą tyčia ims reguliuoti. Malonumas dvigubai mažesnis, bet, galvoju, geriau nei nieko. Trečią kartą sėdu vėl to paties realybės šou stebėti. Ir ką jūs manot, per patį įdomiausią momentą staiga pyst ir pajuodyja ekranas. Laukiu laukiu – nieko. Jau ir kaptaprilio išgėriau, galvoju, iš nervų insultas trenks. Įsijungė. Bet ką jūs manot, net dviejų klausimų svarstymų ir tais klausimais pasisakyti užsirašiusių kalbų taip ir nebeišgirdau. Na, galvoju, baigsis, įsijungsiu įrašą, atsigriebsiu. Ir ką jūs manot, įrašas sukarpytas. Tų dviejų klausimų nėra! Kas čia dabar! Cenzūra! O taip… Cenzūra. Mat valdančiųjų priešai viską filmavo ir į eterį įdėjo. Ir tie du klausimai neiškirpti, tik va bėda ne mano klausai išgirsti, ką jie taip ten porino, kad valdžios gauja net iškirpt sumanė.

Kokios mintys užplūdo. Ogi pačios žmogiškiausios, kad mūsų rajono karalienė eilinį kartą kažką naikins arba kažkam kels kainą. Matyt, sumanymas toks, kad gali pakenkti mūsų rajono žmonių „gelbėtojos ir globėjos“ įvaizdžiui. O tai šiuo metu neparanku. Juk taip į Seimą jai norisi. Tik ta mūsų „globėja ir gelbėtoja“ neapskaičiavo vienos smulkmenėlės. Kas ieškos – tas vis tik ras.

Širdyje toks skausmas suspaudžia. Negi mūsų rajonas grįžta į geležinės uždangos laikus. Kam tada tiek kovota? Negi nieko taip ir neišmokome, kad tylime, kad leidžiame taip su mumis elgtis mūsų išrinktiesiems, leidžiamės mulkinami ir menkinami. Ar ilgai dar kęsime tokį elgesį, broliai širvintiškiai? Tikiuosi, kad ne to tikėjimo ir jums visiems linkiu.

Jonė Lieponė Kaip gaila, kad protas eina iš paskos. Buvau jauna, aktyvi ir gabi, bet visai nesidomėjau, kas dedasi aplink mane. Kažkas kažką ten viršuje svarstė, priėmė sprendimus už mane...