Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 6 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame šių metų numeryje.

Žinote, mielieji, kai prasideda tasai prieškalėdinis gerumo bumas, tai man net širdis apsąla. O jei dar dėmesys ne vien vaikučiams, bet ir garbiems senjorams parodomas, tai ko daugiau ir benorėti. Mūsų miestelio senjorams, turiu jums pasakyti, tikrai be galo pasisekė. Net keletą metų vietinė bendruomenė kalėdiniu laikotarpiu vis kviesdavo pensininkus užsukti į vieną ar kitą kavinę ir išgerti kavos ar arbatos, dar ir saldainuku užsikąsti. Ir viskas už dyka, viskas tos nuostabios bendruomenės sąskaita. Jau aš, pasikvietusi vieną ar kitą draugę, kasdien link tų kavinių traukdavau ir kavute lepinausi, kartu, savaime suprantama, ir miestelio naujienas beigi gandus aptardama, politinę padėtį analizuodama, na, ir vyrus – netikėlius apšnekėdama. Dar ir sutaupydavau. Juk, kai kasdien po kavines šlaistaisi, tai mažiau laiko visokioms parduotuvėms ir mugėms lieka, mažiau pinigų išleidi. O ir kavai tą mėnesį pinigų nereikia, pakanka tos labdaringosios. Gal vienas kitas jaunesnis lankytojas ir pabambėdavo, kad per tas pensininkes papietauti neįmanoma, visos vietos užsėstos, bet mes sėkmingai apsimesdavome, kad negirdim ir toliau gurkšnodavom labdaringus gėrimus. Taip nejučiomis ateidavo Kalėdos, akcija baigdavosi, vėl kavą gerdavome namie ir laukdavome kitų metų.

Galvojate, kad šiemet akcija nutrūko ir kavos už dyka senjorės nebegaus? Vat, ir ne. Šiemet bus dar geriau. Pernai miestelyje dar viena bendruomenė įsikūrė ir šiemet irgi siūlo senjorams kavos ir arbatos. Be to, kavinė nauja parinkta, bus proga užsukti ir apsidairyti, nes pro šalį ėjau, bet viduj būti neteko – anksčiau ten kavos nedalino. Dabar galvoju sau: kodėl mūsų visai solidžiame miestelyje vos dvi bendruomenės teįkurtos? Būtinai reikėtų dar keleto, laisvų kavinių dar yra, būtų kur senjorams labdaros akciją organizuoti. Gal net ir toliau pažengtų, nebesiūlytų visos kaip susitarusios vien kavos, gal ir sriubos kaušelį šliūkštelėtų, ar kokį vakarykštį kotletuką įmestų – šitaip mes, pensininkai, šventėms keletą papildomų euriukų sutaupytume, gausesnį stalą paruoštume. Nepagalvokit nieko blogo, aš tikrai nesiskundžiu ir nepriekaištauju. Geriau jau tegul dvi bendruomenės tokią pačią kavos gėrimo akciją organizuoja, nei visai jokių akcijų nebūna. Bet va, jei dar bendruomenių atsirastų, tai tikrai galėtų meniu paįvairinti, ar ne?

Stebitės, mielieji, kodėl aš čia agituoju steigti naujas bendruomenes? Ne, ne vien dėl to, kad senjorams daugiau ir skanesnių labdaros akcijų būtų. Aš tik nenoriu, kad mūsų šlovingas miestelis nuo kaimiškų vietovių atsiliktų ir, kaip sakoma, uodegoj vilktųsi. Nes kaimuose jau daug kur po dvi bendruomenes įkurta, o kai kur – net trys, ar visos keturios gyvuoja. Kam jų tiek? Ogi bala jas žino. Įstatymai, girdėjau, labai demokratiški: susirinko trys personos, parašus padėjo – jau ir bendruomenė gyvuoja. Štai mano buvusi bendradarbė, kai pensijon išėjo, tai ir išvyko savo fazendon gyventi, vištų ir runkelių auginti. Susitikom parduotuvėje anądien, paklausiau, ar jau įsijungė į bendruomenės veiklą, juk aktyvi moteriškė kadaise buvo. O ji tik atsiduso ir pareiškė, kad nežinanti, į kurią iš esamų keturių stoti – pernelyg platus pasirinkimas. „Pasiciekavijau“, ką tos bendruomenės veikia, tai ji papasakojo, kad pirmoji visokius renginius ir akcijas organizuoja, visokių svečių prisikviečia. Antroji nieko nedaro, bet už europinius eurus turi daug turto prisipirkusi, turbūt laukia, kol terminas sueis ir galės tą turtą pasidalinti tarp organizatorių ir tą „kromelį“ nustekentą uždaryti. Trečioji lyg ir į sektą panaši: nieko artyn neprisileidžia ir patys niekur neina. O ketvirtoji – iš trijų narių sudaryta– niekam nesuprantama ir neaišku kam įsteigta. Gal iš nuobodulio, o gal patyliukais irgi kokių europinių pinigėlių tikisi ir laukia. „Tai kur man eiti, prie kurių prisiglausti?“ – klausė buvusi kolegė. Nežinau, bet aš mėginčiau visur įstoti, tada tikrai bent vienoje naudos apturėčiau.

Tai va, jei eilinis kaimas gali keturias bendruomenes turėti, tai jau mūsų miestelis mažiausiai šešias atsakydamas į iššūkį galėtų įkurti. Pirmyn, miestelėnai, iki Kalėdų dar spėsim susiburti ir labdaros punktą įsteigti. Mūsų, garbių senjorų, labui. Su derama pagarba

Pranciška – bendruomeninio judėjimo aktyvistė

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 6 d. laikraščio „Širvis“ 47-ame šių metų numeryje. Žinote, mielieji, kai prasideda tasai prieškalėdinis gerumo bumas, tai man net širdis apsąla. O jei dar dėmesys ne vien...