Naujausios žinios

Dėmesys ar kontrolė?

Nomedos Drazdienės piešinys

Žinote, mielieji mano, ašai jau baigiu prarasti viltį, kad artimiausiu laiku turėsiu galimybę pakalbėti apie kažkokį kitą, su rinkimais niekuo nesusijusį reikalą. Matyt, nieko nebus. Jau, atrodo, pradedi žmogus vystyti kažkokią neutralią temą, ji būtinai transformuojama į rinkimų peripetijas. Štai visai neseniai nuvykau į svečius pas seniai nematytą giminaitį. Gyvena jisai užkampyje, vienos valdovės vasalijos (t. y. – seniūnijos) pakraštyje. Atrodytų, tenai visos naujienos turėtų vėluoti arba pakeliui užstrigti ir to kaimelio nebepasiekti. Gal taip ir yra, nes vos susėdom prie taurelės arbatos, giminaitis tuojau paklausė: „Tai kas naujo rinkimų fronte, kaip ten miesteliui sekasi kandidatų ieškoti?“

Kaip ištikimas valdovės šalininkas ir vasalas, tuoj puoliau aiškinti kokia rūpestinga toji mūsų valdovė, kaip rūpinasi valdiniais, domisi jų problemomis ir rūpesčiais, bet nepamiršta ir kartu pasidžiaugti, šventėse apsilankyti, drauge pasilinksminti, ypač artėjant rinkimams. Va, visai neseniai josios šeimos laikraštukas apie tai pasakojo. (Kaip gerai, kad buvau visus tuos ditirambus atidžiai perskaitęs, tad galėjau vaizdingai postringauti).

„Netiesą kalbat ir tu, ir tasai tavo laikraštukas, – nutraukė mane giminaitis. – Štai mūsų vasalijoje valdovė nei vieno menkiausio kartelio neapsilankė per visą kadenciją. Ar linksma šventė vyktų, ar rimtas renginys žmones kviestų, valdovės koja čia nežengė. Ir ne tik josios koja. Neatsiuntė ji nei savo patarėjų ar padėjėjų, pavaduotojų ar šiaip gerų bičiulių. Josios pavyzdžiu ir kultūros skyriaus galva mus ignoruoja. Ne tik pati nesirodo, bet ir savo pavaduotojos ar bent jau pavaduotojo pavaduotojos neatsiunčia, kad mums valdžios linkėjimus perduotų ir, kad nesam užmiršti, patikintų. Net pavydu daros, kai išgirstam, kad kaimyninėje vasalijoje vis valdovė svečiuojasi, o aplinkui ir nemenka svita būriuojasi. O mes vis vieni ir vieni, “ – užbaigė tasai giminaitis iš kaimo glūdumos.

Nelabai ką turėjau jam atsakyti, juk nežinau tokio valdovės elgesio motyvų. Gal jai tos vasalijos galva nepatinka, todėl jinai nenori matyti nei jo, nei jojo valdinių? Iš kurgi mums, eiliniams mirtingiesiems, žinoti, ką labiausiai myli ir godoja valdovė? Na, šį tą numanom, didžiausius numylėtinius pažįstam, bet apie visus labai informacijos trūksta.

Grįžęs iš viešnagės, mintijau apie tas simpatijas ir antipatijas dar keletą dienų. Ir manau, kad kai ką supratau. Gal valdovė dažnai lanko kai kurias vasalijas visai ne dėl to, kad jų galvos jai labiausiai patinka ir ji neabejoja jujų ištikimybe ir atsidavimu? Gal atvirkščiai, ten reikia dažniau vykti, nes būtina griežta kontrolė ir dėmesys. Neatvyks valdovė ar josios artimiausi ir patikimiausi vasalai, nežinia kuo toksai renginys gali baigtis, kokių erezijų valdžios adresu gali pasigirsti. Štai ir nepamiršta valdovė tenai apsilankyti, apie save priminti beigi balsuoti paraginti. O štai mano giminaičio vasalija, matyt, yra patikima, josios galva valdovei ištikimas ir kontrolė ten nereikalinga. Taigi, lai nesijaučia pamiršti tie, kurių valdovė, kad ir artėjant rinkimams, nesiteikia aplankyti. Vadinasi, ten viskas gerai, piliečiai teisingai orientuoti, žino, kaip reikia balsuoti ir nebūtina jiems apie save priminti. Kuo rečiau valdovė lankosi, tuo patikimesnė yra vasalija, josios valdžia ir visi gyventojai. O ten, kur valdovė dažnai užsuka ir dovanas dalina, vadinasi, pasitikėjimo daug neturi ir vykdo nuolatinę kontrolę. Tai aniems nėra kuo labai džiaugtis tokiu perdėtu dėmesiu. Geriau jau apsvarstytų, kokie jų darbai tokį nepasitikėjimą sukėlė, ir taisytų padėtį. O tie, kurie valdžios yra palikti ramybėje, tesidžiaugia ir laisvai kvėpuoja – jų padangėje viskas gerai, viskas vyksta tinkamai. Belieka nesijaudinti ir ramiai laukti rinkimų. Jie tikrai ateis –- bet kokiu oru ir bet kokiais keliais. Balsuokite teisingai ir gyvensite laimingai. Iki kitos savaitės.

Jūsų Varpininkas – valdovės minčių vingių permanytojas ir palaikytojas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*