Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje.

Nutariau šį kartą savo nuomonės nereikšti ir nieko neįrodinėti. Jūsų dėmesiui – bičiulių šeimos pasakojimas „iš pilkos kasdienybės“. Manau, čia nėra ką ir bepridurti.

„Gyvename ne vieni, su mumis kartu ir devyniasdešimtmetė mama. Prieš porą metų jai pastebimai pradėjo silpti kojos, stiprėti nugaros skausmai, senolė ištisomis dienomis nebepakildavo iš lovos, teko net tualeto kėde pasirūpinti. Po išsamių tyrimų gydytojai pasakė, kad nelabai kuo galintys padėti, tai amžiaus keliami pakitimai. Metams skyrė slaugos priedą. Abu esame dirbantys, neturim galimybių būti su močiute, todėl už slaugos pinigus galėjom samdyti jai padėjėją, nes vienos visą dieną nebegalėjom palikti. Metai greitai prabėgo, vėl tenka rūpintis slaugos priedo skyrimu. Šeimos daktarė nusiuntė aukštesnio lygio konsultacijai – be šito negalima. Nurodytu laiku atėjom pas daktarę, kuri, beje, prieš metus konsultavo ir konstatavo, kad slaugos priedas yra skirtinas. Nežinia, gal šį kartą buvo „ne jos“ diena ar kiti rūpesčiai kvaršino galvą, bet vizitas nuo pernykščio skyrėsi kaip diena nuo nakties. Įsakmiu tonu močiutei buvo liepta gultis ir iškelti kojas. Kai močiutė pabandė aiškinti, kad kojų nebepakelia, nes labai skauda, priėjusi daktarė pati, nepaisydama močiutės vaitojimo ir net riksmų, prievarta iškėlė jos kojas ir pasakė: po pernai metų yra aiškus pagerėjimas, močiutė sveika ir jokia slauga jai nepriklauso. Nustebę susižvalgėm: juk diena po dienos stebim, kaip močiutė juda vis mažiau, o skausmą malšinančių ir raminančių vaistų perkam vis daugiau. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…

Kai močiutė nenustojo vaitoti ir naktį, rytą vėl teko keliauti pas šeimos gydytoją. Gavom antrą siuntimą, tik pas kitą gydytoją. Važiavom į kaimyninį rajoną, į kurį vadovės kažkada žadėjo papildomus autobusų maršrutus sudaryti. Nesudarė, bet mums to ir nereikia, nes močiutės autobusu niekur nenugabentume.

Kaimynų daktaras nepasitenkino kojų kilnojimu ir vizualine apžiūra, nusiuntė į rentgeno kabinetą. Išvada: lūžę trys slanksteliai, močiutės būklė nepavydėtina. Padėti nebelabai kuo ir galima, tai amžiaus ir nusidėvėjimo procesų sukelti reiškiniai. Judėti močiutė turi labai atsargiai, net ir versdamasi ant kito šono, ji gali patirti traumą – kauleliai jau labai trapūs, išretėję. Gydytojas stebėjosi kolegės diagnoze, kilusia turbūt jos pasąmonėje ir tikino, kad slauga jai tikrai turi būti skirta. Pagyvensim – pamatysim…

Nežinom, kuo baigsis tie slaugos priedo ieškojimai. Labai tikimės, kad prašymas bus patenkintas ir galėsim toliau samdyti slaugę, nereikės kažkuriam mūsų palikti darbo. Kai mūsų pasakojimą išgirdo apsukrus kaimynas, jis tik nusijuokė ir pasakė: „Aš tokių problemų neturiu, reikia žinoti kaip ir su kuo kalbėtis. Deja, mūsų patirtis dar tokia menka…

Teko išgirsti visokių komentarų. Atseit, nereikia skubėti smerkti tos vizualiai diagnozes nustatančios gydytojos, jai nurodyta, kiek asmenų gali gauti slaugos išmokas. Belieka pečiais gūžčioti: kaip galima suplanuoti ligą? Gal yra planas ir peršalimo ligomis sergančių? Kreipėsi suplanuotas pacientų skaičius – gydome juos. Likusieji lai savimi rūpinasi patys? Sutikite, skamba šiek tiek makabriškai.

Išgirdom ir siūlymą apgyvendinti močiutę globos įstaigoje, ten, atseit, ji bus prižiūrima ir slaugoma. Tai jau būtų išeitis tik susiklosčius beviltiškiausiai padėčiai, net nesvarstome tokio varianto. Bet kyla toksai klausimas: negi valstybei naudingiau laikyti žmogų globos namuose ir apmokėti jo pragyvenimo išlaidas, nei skirti slaugos priedą ir palikti šeimos globai? Juk pragyvenimas tokiose įstaigose kainuoja kur kas daugiau, nei senoliai gauna pensijos ir kitokių išmokų. Gal nereikia kurti planų, kiek senolių gali gauti slaugos priedą ir skirti išmokas ne pagal planą, o pagal poreikį? O ir medikams patartina diagnozuoti ligas pagal tyrimų išvadas, o ne pasąmonės „sufleravimą“?“

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje. Nutariau šį kartą savo nuomonės nereikšti ir nieko neįrodinėti. Jūsų dėmesiui – bičiulių šeimos pasakojimas „iš pilkos kasdienybės“. Manau,...