Pasidalink per Facebook!

Prieš pat Jonines užsuko į svečius senas bičiulis, tasai, iš Kalnalaukio gatvės. Ir ne tuščiomis atėjo, atsinešė ir alučio, ir rūkytų kiaulės ausų, ir net saldžiųjų braškių. Matyt, kaimynės sode pabuvojo. Sėdome alučio ragauti, o aš ir klausiu:

– Ką čia sugalvojai, bičiuli, bene mano vardą būsi pamiršęs? Aš ne Jonas, tad gal tos lauktuvės ne man skirtos buvo?

– Tau, bičiuli. Kam gi daugiau? O Joninės čia niekuo dėtos. Aš atsisveikinti atėjau.

– Ar išvyksti kur? – pasmalsavau. – Bene vaikai Londonan kviečia? Siūlyčiau neskubėti. Va, nutars britai iš Europos Sąjungos trauktis, tai ir lietuviai iš Britanijos namo keliaus.

– Niekur aš nevykstu. – numojo ranka bičiulis. – Tai tu išvyksti. Seiman susiruošei. Didybės ir galybės tau prireikė. O kai seimūnu tapsi, mūsų, vargo žmogelių nebepastebėsi, todėl ir atėjau atsisveikinti, kol dar didybė neužvaldė.

– Na, tu čia ir užrietei, – nusistebėjau. – Aš dar net į sąrašus neįtrauktas, vis neapsisprendžiu. Be to, nuo kandidato iki tikro seimūno ilgas kelias. Gali juk ir neišrinkti. (Čia jau aš neva iš kuklumo taip pasakiau. Šiaip nemanau, kad manęs neišrinktų.) O kad ir tapčiau seimūnu, kodėl turėčiau nosį riesti ir tavęs nebepažinti? Juk valdžia ne tik galybė, bet ir tarnystė jums, rinkėjams. Aš pirmas susitikęs ranką tiesiu ir apie sveikatą teirausiuos. Patikėk, bus tik taip ir ne kitaip.

– Dabar taip sakai, kol balso mano lauki, – nepasidavė bičiulis. – O jau kai įgausi galybę, tai didybė pati prilips. Žinau, jau esu pamokytas.

– Ir kas jau tave taip pamokė? Su kokiu seimūnu teko bendrauti? – paklausiau.

– Koks dar seimūnas? Ir rajono tarybos nariai vaikšto nosis užrietę ir nieko, išskyrus savąją valdovę, nemato ir nepažįsta.

– Sakyk tu man, kaip būna, – nusistebėjau. – Negi ir mūsų rajono Taryboje tokių žvaigždžių esama?

– O kaip tu manai, – nusijuokė bičiulis. – Ir ne vienas toks. Kažkada mano senelis tokią patarlę dažnai kartodavo: „Pats pėsčias eina, o didybę vežte veža“. Tai čia kai kuriems Tarybos nariams taip tinka, tarsi į juos pažiūrėjus būtų sugalvota. Kol pats neįsitikinau, tai nė nemaniau, kad taip gali būti. Kažkada su tuo, liežuvis neapsiverčia jo vardo pasakyti, Tarybos nariu, turguje drauge stovėdavome, bulves ir morkas parduodavome. Menko jisai sudėjimo, tai aš pasigailėjęs dar maišus krauti padėdavau. Po sėkmingos prekybos alučio vieną kitą bokalą drauge išlenkdavome. Sugalvojo anas politiku tapti, į teisingą partiją įstojo. O man kas, tegul. Prieš rinkimus vis balsuoti prašydavo, dar ir dovanėlę kokią atveždavo ir į rinkiminę apylinkę pavėžindavo. Ir alučio vis dar išlenkdavome, kaipgi be to. Keletą kadencijų jis taip vežiojo dovanas ir rinkėjus, užsitarnavo paskatinimą, buvo į kandidatų sąrašą įtrauktas. Atsiminė, matyt, rinkėjai jo pastangas, išrinko į Tarybos narius. Tada jis ir pasirodė visu gražumu.

– Kokiu būdu? – susidomėjęs pasiteiravau.

– Eina dabar gatve, į šonus nesidairo, žmonių nemato. Jei netyčia pamato, apsimeta, kad nepažįsta. Atseit, netinka gerbiamam Tarybos nariui su visais iš eilės bendrauti, kalbėtis. Turguj šalia manęs seniai nestovi, nes bulvių ir morkų auginti nėra laiko, reikia apie rajono valdymą galvoti. Anądien pas mane tų bulvių su morkomis pirkti atėjo. Tai nei labas, nei sudie – nepažįsta. Žinoma, tokia „važna asaba“ – per Tarybos posėdžius rankas kilnoja, po rajoną su valdove važinėja, kartais, jei leidžia ji, tai ir žodį kokį viešai pasako, kaip jis gali sveikintis ir bendrauti su eiliniu ūkininkėliu. Ne lygis būtų, didybė galybei nusileistų. Geriau jau senų bičiulių nepažinti.

Mielieji mano, privertė bičiulis mane susimąstyti. Iškilmingai pasižadu – mano didybė nekils virš galybės, aš tikrai gerbsiu ir matysiu kiekvieną rinkėją. Jūs tik išrinkite mane ir patys pamatysite. Iki greito pasimatymo.

Jūsų Varpininkas

Prieš pat Jonines užsuko į svečius senas bičiulis, tasai, iš Kalnalaukio gatvės. Ir ne tuščiomis atėjo, atsinešė ir alučio, ir rūkytų kiaulės ausų, ir net saldžiųjų braškių. Matyt, kaimynės sode...