Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje.

Gegužės pabaigoje jauniūniškiai Stefanija ir Leonardas Tamošiūnai atšventė auksines vestuves. Prideramai atšventė – su pulku svečių ir kupini linksmų prisiminimų. Lukterėjome, kol jubiliatai pailsės, ir tada įsiprašėm į svečius. Skanaudami šeimininko patiektą šviežią medų, kalbamės su Stefanija ir Leonardu apie tai, koks gi buvo tas penkių dešimčių metų bendro gyvenimo kelias.

„Visoks tas gyvenimas buvo, – atsako ponia Stefanija, o vyras jai pritaria. – Netikėkite tais, kurie tikina, kad sugeba kelias dešimtis metų išgyventi ir nesusipykti. Stebuklų nebūna. Svarbu ne tai, ar teko susipykti. Svarbu, kaip sugebėsi konfliktą išspręsti ir pasistengsi išvengti panašių situacijų.“

Stefanija Orševska užaugo netolimame Ulyčėlių kaime. „Ne kas šiandieną iš to kaimo belikę, – nostalgiškai atsidūsta. – Trys namai stovi – ir visas kaimas. Gaila tų nykstančių kaimų.“

– Pasižiūrėjus į jus, nesitiki, kad pragyvenote drauge jau pusšimtį metų. Gal labai jauni tuokėtės?

– Buvom jau brandaus amžiaus, išdraugavę trejetą metų, – juokiasi Tamošiūnai. – Bet neskaičiuokim tų metų. Mūsų metai – mūsų turtas.

– Kokia buvo ta bendro gyvenimo pradžia?

– Kaip ir daugelio, ne tokia jau lengva ir patogi, – pasakoja Leonardas. – Parvedžiau Stefaniją į šituos pačius namus, kur dabar gyvename, kuriuose užaugau. Ilga laiką gyvenome taip: viename kambaryje – brolio šeima su trimis vaikais, kitame – mes su mano mama. Vėliau brolis išsikraustė į Širvintas, tada jau gyvenom poniškai – turėjom atskirą kambarį – juokauja ponas Leonardas.

Šiandieną žvalgantis po erdvius, šviesius, išpuoselėtus Tamošiūnų namus, sunku patikėti, kad kažkada čia buvo mažai vietos. Pasak šeimininkų, per penkiasdešimt metų vis kažką renovavo, tobulino, statė. Visada randa, ką pakeisti ir patobulinti.

Leonardas kažkada buvo kelininkas, tiesė kelius, statė tiltus. Žmona juokauja, kad ir dabar, pamatęs dirbančius kelių tiesėjus, jis turi ką pasakyti ir patarti. Vėliau likimo keliai nuvedė į Vilniaus mėsos kombinatą, ten išdirbo 25 metus. Ir dabar Leonardas dar dirba. Jau daug metų jis yra „Utenos mėsos“ atstovas Vilniaus ir Širvintų rajonuose – superka galvijus. „Tiesiog nesinori likti be darbo, – prisipažįsta. – Būtų kažkaip keista. Dirbdamas jaučiuosi sveikesnis. Darbo sąlygos mane tenkina. Utenon važinėti nereikia, jie atsiunčia transportą, kuris ir išveža galvijus. Deja, bet darbo vis mažėja, žmonės nebelaiko gyvulių. Kai pradėjau supirkėjo veiklą, teko triūsti šešias dienas per savaitę, dabar užtenka dviejų. Sunku šiandien kaimo žmonėms, nėra jokio stabilumo ir garantijų. Pradeda auginti gyvulį vienokiomis sąlygomis, kol ateina metas parduoti – viskas jau pasikeitę. Ir dažniausiai į blogąją pusę.“

Patys Tamošiūnai jau senokai nebeturi ūkio. Net ir bites šeimininkas pamažu atiduoda sūnui Dariui, gyvenančiam su šeima kaimynystėje. „Džiaugiuosi, kad sūnus susidomėjo bitininkyste, po truputį plečia savo bityną, – sako Leonardas. – O mano sveikata jau nebe ta, norisi mažinti apimtį. Gerai, kad turiu kam perduoti bitutes.“

Šeimininkas atsakingas ir šunų priežiūrą. Žmona į tuos dalykus nesikiša. Leonardas yra medžiotojas, bet sakosi ir pamedžiojantis rečiau, nei kažkada.

Stefanija 35 metus mokytojavo Janiūnų pagrindinėje mokykloje ir dar dirbo kultūros centro filiale. Jos suburti ir vadovaujami ansambliai buvo (ir tebėra) populiarūs ne tik mūsų rajone, bet ir už jo ribų. Šiandien moteris džiaugiasi užtarnautu poilsiu, bet palikti savo sukurtus ir ilgai puoselėtus kolektyvus nėra lengva. „Blogiausia, kad staiga viskas tampa nereikalinga, – su nuoskauda sako S. Tamošiūnienė. – Nesinori, kad kolektyvai išnyktų ir pačios dalyvės nori burtis ir koncertuoti. Deja, neturim kur prisiglausti, niekur mums nesuteikia jokio kampelio. Kreipėmės turbūt į visas įmanomas instancijas. Kai Savivaldybė nusprendė nebeleisti mums repetuoti ir rinktis Janiūnų seniūnijos pastate, kur turėjom savo kambarėlį (ten dabar sandėliuojami produktai nepasiturintiems), kreipėmės ir į Kultūros ministeriją, ir į Tautinių mažumų departamentą, ir į Seimo narį Petrą Čimbarą. Visi atsakė, kad rekomendavo Savivaldybei teigiamai spręsti klausimą, bet jos pozicija nepasikeitė, patalpų neturim. Ir juokinga, ir graudu: mus kviečia atvykti repetuoti į Avižonių bendruomenės namus, į Maišiagalą. Bet mes norim savo namuose turėti savo kampą. Deja…“

Dešimtmetį pernai atšventęs folklorinis ansamblis „Linksmosios močiutės“ šiandien, kaip liūdnai juokauja Stefanija, yra „įšaldytas“, nerepetuoja ir, savaime suprantama, nekoncertuoja. O merginų kolektyvas „Červone maki“ („Raudonosios aguonos“), gyvuojantis jau beveik 28 metus, renkasi Stefanijos namuose. „Kol vyras dar taikstosi, – sako moteris. – Nes jau ne kartą sakė, kad jam nusibodo nuolat klausytis dainų, namie norisi ramybės.“

Merginų ansamblis neseniai koncertavo Lenkijoje, kur buvo šiltai sutiktas. Birželio 11-ąją dainavo Maišiagalos miestelio šventėje, ten kviečiamos jau eilę metų. Šitiek metų gyvuojantis kolektyvas turi teisę gyvuoti ir toliau. Negi principai nugalės sveiką protą?

Tamošiūnai užaugino tris vaikus: sūnus Jaroslavą ir Darių bei dukterį Editą. Tik juokauja, kad anūkų turi per mažai, vos tris. Bet Gabrielius, Arnoldas ir Jana yra senelių džiaugsmas ir pasididžiavimas. „Vaikai ir anūkai yra mūsų gyvenimo prasmė, džiaugsmas ir turtas, – sutartinai tvirtina abu sutuoktiniai. – Džiaugiamės, kad jie užaugo dori, geri, kad visi yra netoliese, neišvykę į užsienį.“

Jau minėjom, kad sūnus Darius su šeima gyvena netoliese tėvų namų. Jaroslavo šeima įsikūrusi Maišiagaloje, o dukra Edita – Vilniuje, tad visi dažnai gali susiburti drauge, aplankyti tėvus ir senelius.

Energingoji ponia Stefanija niekada nevengė visuomeninės veiklos, ji vadovauja Lietuvos lenkų sąjungos Širvintų skyriui. Neseniai su skyriaus jaunimu važinėjo po Širvintų rajono kapines, ieškojo lenkų savanorių kapų. Apie tas paieškas yra sukurtas filmukas.

Tamošiūnų šeima neretai pavadinama politine dinastija ir lyginama su Landsbergių šeima. Išties, savivaldybių rinkimuose kandidatavo ne tik pati Stefanija, bet ir jos dukra, sūnūs ir marčios. Vieni Širvintų, kiti – Vilniaus rajono ir miesto sąrašuose. Kuo ne klanas?

Ponui Leonardui pateikiu provokuojantį klausimą:

– Visa šeima dalyvavo rinkimuose, tik jūs pats likot nuošaly. Kodėl?

– Kažkada vienas Širvintų auksaburnis buvo prikalbinęs įstoti partijon. Stojau, bet labai greitai pamačiau, kad vadovas labai jau „skystas“, iš tokio nieko gero nebus. Pasitraukiau. Nesu apolitiškas, man rūpi kas vyksta Lietuvoje, bet domiuosi tuo kaip pilietis. Darbe esu pareigingas, o politikoje dalyvauti nebenoriu.

– O kaip čia yra, kad politikoje geriau sekasi šeimos moterims? Vyrai tik „papuošė“ rinkiminius sąrašus, o štai moterys kartelę laiko aukštai. Ponia Stefanija vieną kadenciją dirbo rajono taryboje, dabar ten posėdžiauja marti Rasa. Dukra Edita dirbo Vilniaus miesto taryboje, o marti Rita jau antrą kadenciją yra Seimo narė, veikli ir energinga. Kas lemia moterų sėkmę?

– Vyrams tiesiog trūksta kantrybės, – linksmai paaiškina ponia Stefanija. – Jiems nesinori dirbti to „juodo“ darbo: dalinti reklaminę medžiagą, agituoti, dalyvauti susitikimuose, lankytis rinkėjų namuose. O koks darbas, toks ir rezultatas.

Visai neblogas tas rezultatas. Tamošiūnų šeimos vyrai didžiuojasi savo moterų pasiekimais ir jas palaiko. Neabejotina, apie šią šeimą dar išgirsime. O šiandien dar kartą sveikiname Stefaniją ir Leonardą auksinės sukakties proga, linkime sveikatos ir stiprybės. Po aukso eilė deimantams, tad lauksime naujų jubiliejų!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 21 d. laikraščio „Širvis“ 25-ame šių metų numeryje. Gegužės pabaigoje jauniūniškiai Stefanija ir Leonardas Tamošiūnai atšventė auksines vestuves. Prideramai atšventė – su pulku svečių ir kupini linksmų...