Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje.

Šeštadienio popietę nuskubėjau į Alionis. Iki seniūnijos pastato teko smagiai čiuožti slidžiu kalniuku, net susirūpinau, ar atgal sugebės mano senukas „Polo“ pakilti į kalną. Nors mašina iš Vokietijos, matyt ji supranta lietuviškai, nes paklausiusi mano postringavimų, kliūtį „į kalną ledu“ įveikė nepriekaištingai. Alionių kultūros dienos žiūrovus ir mane, žinoma, raiškiai pasakodami apie neįkainuojamą turtą – lietuvių kalbą – sutiko renginio vedėjai Sigutė Davidavičienė ir Gustas Jurevičius. „Kalba – mąstymo priemonė. Kalbėti bet kaip, reiškia ir mąstyti bet kaip. Netiksliai, nepatikimai, nesuprantamai… Kalboje tauta pasisako kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išsaugota ir užfiksuota visa jos prigimtis, istorija, būdas, dvasia…“ Alioniškiai šį renginį skyrė kalbai, pasakodami apie kalbą lietuvių kalba. Pasak Jono Jablonskio, „maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda – gerai savos nemokėti“. Labai svarbu turėti bendrą kalbą, kuria rašyti, skaityti ir kalbėti galėtų visomis tautos tarmėmis kalbantys žmonės. Vedėjai žiūrovus įtraukė į nuotaikingą žaidimą, kurio metu paaiškėjo, kad salėje yra žmonių iš visų Lietuvos etnokultūrinių regionų. Greitai buvo iššifruoti tarmiškai pasakyti žodžiai: žemaitiškai „apsiriedītė“ (apsirengti), dzūkiškai „busilas“ (gandras) ir aukštaitiškai „undarokas“ (sijonas). Teko išgirsti įdomių ir juokingų istorinių faktų. Tam, kad viešos sueigos bei renginiai praeitų sklandžiai, buvo įvesta nemažai taisyklių bei įstatymų. Štai kaip skambėjo taisyklės, beje aktualios ir šiomis dienomis, išdėstytos Vilniuje 1636 metais per Šventą Roką dokumente „Vieši patvarkymai“: „Kaip turi elgtis kožna dievobaiminga ir važlyva asaba jomarke, savo gildijos pobuvy ir kitoniškame susiėjime: Gink Dieve nevalna prisilenkus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoje su savo nesvietišku smirdėjimu, o taip pat kalakutiškais tauškalais papykdinti sueigą. Jei bus taip, baust tokį balvoną trisdešimt lietuviškų grašių. Alei pinigo neprituri, liept iškast dešimt molio čiugrados po Vilnaus miesto siena. Nevalna prie visų šnirpt į saujas savo nosies tirštumą, o po tam aną šluostyti in vežimo šonų ar in svetimų asabų drapanas. Jei bus taip, tokį baust dvidešimt grašių ar nedėlei pristatyt minti dumples vinių kalykloj. Už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašių, o už plaukų pešimą dėl šposo – vienas auksinis… Šitie patvarkymai priguli visiems paprastiems žmonėm. Ale nevalna juos taikyti bajorams, o taipogi šlėktai.“ Nors bajorų ir šlėktų nėra, bet ir šiomis dienomis ne visi prieš įstatymus lygūs. Tarp įdomių pasakojimų žiūrovams koncertavo kapela „Spalgena“, autorinių ir romantinių dainų vokalinis instrumentinis ansamblis „Laikini“. Pirmą kartą solisčių jaudulį patyrė Vilma Gudeikaitė, Vesta Duchnevičiūtė, Jurgita Gridziuškaitė bei Rugilė Jurevičiūtė. Žiūrovus nustebino iš ekrano dainą traukiantis Justinas Blažys. Mat tokį sprendimą renginio organizatoriai priėmė, nes Justinas tuo pat metu dalyvavo regioniniame skaitovų konkurse ir jau renginio pabaigoje buvo aišku, kad jaunasis Alionių seniūnijos talentas užėmė antrąją vietą. Kolektyvų vadovė ir renginio scenarijaus autorė Širvintų kultūros centro Alionių filialo vedėja Ingrida Didžiokienė įteikė padėkas dalyviams bei išlydėjo žiūrovus grupės „Foje“ daina „Saugok vaikystę“.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje. Šeštadienio popietę nuskubėjau į Alionis. Iki seniūnijos pastato teko smagiai čiuožti slidžiu kalniuku, net susirūpinau, ar atgal sugebės mano...