Dvi Lietuvos
pixabay.com nuotr.
Straipsnis buvo išspausdintas lapkričio 8 d. laikraščio „Širvis“ 43-ame šių metų numeryje.
Vis dažniau prisimenu pasakojimą apie karalienę Mariją Antuanetę, kuri, išgirdusi, kad karalystėje varguoliai triukšmauja, nes neturi duonos, paklapsėjusi blakstienomis paklausė: „O kodėl tuomet jie nevalgo pyragaičių?“ Kas dabar pasakys, ar minėtoji karalienė išties buvo menko protelio, ar tų laikų anekdotas vis nepasimiršta. Šiandieną, skaitydama spaudą, ar žiūrėdama televizijos laidas, neretai išgirstu garbiosios valdovės legendinio posakio aidą. Tiesiog stebėtina, kad dar yra žmonių, atrodo, nesuvokiančių realybės ir nesuprantančių, kad toli gražu ne visi gyvena taip, kaip jie ir negali vietoj juodos duonos leisti sau kramsnoti pyragaičių. Štai sėdi minkštame krėsle populiari laidų vedėja. Tikrai atsimenu – kažkada ji pasakojo, kad šeimyninio gyvenimo pradžia buvo nelengva, trūko būtiniausių dalykų. Šiandieną ji naiviai klausia suvargusios pašnekovės: tai kaipgi jūs išgyvenate iš tų menkų pajamų? Tai jums kiekvienas nenumatytas atvejis yra katastrofa? Ką darysit, jei staiga suges lygintuvas, ar suplyš paskutinė pora batų? Kaip įmanoma šitaip gyventi? Ir taip toliau ir taip panašiai. Netikiu, kad inteligentiškoji vedėja tikrai yra tokia naivi, dar daugiau – tiesiog buka. Manau, toks jos vaidmuo tėra primestas laidos kūrėjų. Vardan ko visa tai? Kiekvienas mąstantis žiūrovas tikrai puikiai suvokia ką reiškia gyventi skaičiuojant ne tik kiekvieną eurą, bet ir kiekvieną centą. Tie vedėjos nusistebėjimai kelia ne tik juoką, bet ir pyktį.
O štai populiariame interneto portale kažkokia ponia negali atsistebėti tuo, ką perka tautiečiai kaimyninėje Lenkijoje: juk tai tokios nekokybiškos ir pigios prekės. Tiesiog gėda tai matyti. Matyt, ponia apsiperka tik ekologiškuose „butikuose“, kur ryšelis morkų kainuoja tiek, kiek eiliniame prekybos centre už visą maišą paklotum. Ir prašom toliau ten apsipirkinėti, mes, kaimyninės šalies parduotuvių lankytojai, tenai tikrai neisim ir jūsų išlaidų neskaičiuosim. Tai kurių galų jūs tikrinat mūsų prekes ir šaukiat kokie mes, varguoliai, esame nelaimingi: negalim įsigyti kokybiško tualetinio popieriaus ir prabangaus ispaniško kumpio. Ar ponia tik dabar atrado tiesą, kad į Lenkiją apsipirkti važiuoja tie, kuriems Lietuvoje yra per brangu. Nekalbu apie brangias prekes. Ir mūsų prekybos centruose apstu nekokybiškų, trečiarūšių prekių, bet jų kaina, palyginti su kaimynais, yra gerokai per didelė. Todėl ir važiuojam ten, nes viliamės sutaupyti. Mūsų nesustabdys nei didžiai patriotiško mero gėdinimas, kad valstybinės šventės dieną nedera organizuoti kelionių į svečios šalies turgus ir prekybos centrus, nei pasibaisėjusios (o gal pasibjaurėjusios?) ponios isteriški šūkavimai. Kai pajamos niekaip nepasiveja išlaidų ir šeimos biudžete nuolat juoduoja bjauri skylė, patriotiškumui nelabai lieka vietos. Sveikinu ponią supratus, kad yra dvi Lietuvos: jos ir jos draugų, bei mūsų, varguolių. Mus skiria ne tik pajamų lygis, bet ir realybės suvokimas. Todėl dar kartą sakau: mes neisim į jūsų prabangias parduotuves ir restoranus, neskaičiuosim jūsų išlaidų, nesipiktinsime jomis. Nedarykite to ir jūs: neskaičiuokite mūsų varganų pajamų, netikrinkite pirkinių sąrašų ir nevaidinkite naivuolių. Kiekvienam – savo, tad kiekvienas prie savo ir pasilikime. Su tikėjimu, jog kada nors bus viena Lietuva, kurioje visi bus vienodai sotūs ir laimingi.
Jonė Lieponė
Taip, taip, patriotais jau buvom, pirkom prekes lietuviškas ir likom su nuoga sėdyne, o gamybininkų ir prekybos tinklų vadovai tapo milijonieriais. Taip ir neišmoko dalintis su tais, kurie tas gėrybes kuria. Jei nesuprato iki šiol, tai mokysim pirkdami iš Vokietijos atvežtus skalbiklius, valgysim skanų ir gerokai pigesnį lenkišką sviestą ir avėsim kokybiškus jų odinius batus. Gal tada ir ponams ekologiškų morkų ryšelis pasirodys per brangus, kai pelnai sumažės. O mes išgyvensim, išgyvenom prie caro, ruso, vokiečio, išgyvensim ir prie savo neprotaujančios valdžios ir godžių verslininkų.