Ekskursija į laikinąją sostinę
Valda Patinskienė
Straipsnis buvo išspausdintas liepos 27 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.
Dar neužsimiršo kelionės į Čiobiškį įspūdžiai, o čia jau nerami „Bočių“ taryba siūlo naują kelionę. Ir kaip nesusigundyti tokia galimybe – aplankyti vadinamą baroko perlu – Pažaislio vienuolyną, pabuvoti Kauno botanikos sode ir, jei liks laiko, yra ką dar pamatyti Kaune.
Keliautojų būrys vis gausėja. Neseniai buvusioje kelionėje važiavo iki penkiasdešimt, o dabar jau persirito per pusšimtį. Išvada – mėgsta keliauti senjorai, smalsūs, nori kuo daugiau aplankyti tėviškės vietovių. O čia dar tokie viliojantys maršrutai. Tad pirmyn į Kauną.
Bevažiuojant kelią trumpino „Bočių“ skyriaus pirmininko pavaduotoja, kelionės organizatorė Genovaitė Abromavičienė, pasakodama apie pro langus matomus miestus ir gyvenvietes: Vievį, Elektrėnus, Rumšiškes. Kelionė neprailgo ir mes Pažaislyje.
„Kur ošiantys pušynai
Ant Nemuno krantų,
Pažaislio vienuolynas
Jau nuo senų laikų…“
Atėjome į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno ansamblio kiemą, kuriame jau laukė gidė. Aukšta, mūrinė siena juosia vienuolyno sodą ir visą teritoriją. Ansamblį sudaro bažnyčia, vienuolyno korpusai su galerijomis, šventorius, svečių namai, vienuolių kamaldulių nameliai. Pagal projektą namelių turėjo būti 24 (tiek para turi valandų), pastatyta 13. 10 namelių buvo nugriauta ir šiuo metu jų likę tik trys. Centre – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (joje yra Pacų šeimos kripta). Virš pagrindinių bažnyčios vartų karnyzo įgauboje yra kartušas su Pacų herbu: lelijomis ir vaikelio galvute (Pacų vaikelio, gyvenusio vos 8 dienas). Bažnyčios fasadas dekoruotas smiltainiu, o interjero sienos dengtos juodu ir rausvu marmuru. Vienuolynas pradėtas statyti 1667 m., jį įsteigė LDK kancleris Kristupas Zigmuntas Pacas. Vėliau šį ansamblį pritaikė stačiatikių vienuolynui, todėl buvo sunaikinti katalikiški mediniai altoriai, paveikslai, freskos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1920 m. vienuolyne vėl apsigyveno seserys kazimerietės, tačiau neilgai – vėl sovietai ir okupacijos metais šiame ansamblyje buvo įkurta psichoneurologinė ligoninė. Kai kurių salių freskos labai nukentėjo, nes jose buvo įrengtos skalbyklos, virtuvės, nuo drėgmės ir garų vietomis negalima įžiūrėti ištisinio vaizdo. Šiuo metu vienuolyne gyvena šv. Kazimiero seserų kongregacijos narės, bažnyčioje aukojamos šv. mišios.
Po ekskursijos vienuolyne, kelionė tęsėsi botanikos sode. Čia jau dauguma atvykusiųjų buvo žinovai. Dalis bočių patys augina, prižiūri įvairius augalus, gėles, tačiau oranžerijose pamatytos palmės, fikusai, bananai pribloškė savo didumu, vešlumu. Daugybė kaktusų, o jau rožių per tūkstantis rūšių. Įvairovė spalvų, dydžių, rūšių. Buvo kur paganyti akis. Pataikėme tokiu laiku, kai karalienė magnolija jau nužydėjo, o tulpmedis tik krauna žiedus, diena kita ir jis pasipuoš žiedais, o mums pademonstravo tik gausybę pumpurų.
Šį botanikos sodą įkūrė Juozapas Godlevskis. Turtingas dvarininkas, labai mėgęs gamtą ir ramybę. Gidė pasakojo, jog ilgą laiką gyvenęs vienas, netgi po vestuvių pokylio J. Godlevskis pamiršo pasiimti kartu jaunąją žmoną. Tačiau tai nesutrukdė geriems šeimos santykiams.
Botanikos sode galima pamatyti retų augalų, sužinoti apie auginimo sąlygas, priežiūrą, į daugelį klausimų atsakė gidė. Daug naujo sužinoję leidomės į tolimesnę kelionę po Kauną. Sustojimas – Kauno Prisikėlimo bažnyčia. Dauguma Kauno senjorų prisimena, kaip buvo platinami „plytų“ ženkliukai – tai auka šios bažnyčios statybai. Bažnyčios statybos darbus nutraukė sovietinė okupacija. Šis bažnyčios pastatas nuo 1952 metų Stalino potvarkiu tapo radijo gamykla. Prasidėjus tautiniam Atgimimui, tikintieji pradėjo reikalauti grąžinti Radijo gamyklą pagal jos paskirtį. Buvo renkamos lėšos reikiamiems darbams atlikti. Dosniausių rėmėjų pavardės surašytos marmurinėje lentoje. Tų pavardžių gana daug, o pirmoji – Valdo ir Almos Adamkų pavardė. 2004 m. gruodį iškilmingai buvo pašventinta didžiausia monumentalios architektūros bazilika. Didžiojo bokšto aukštis – 70 m. Liftu pakilome ant stogo terasos ir prieš akis – puikiausia Kauno panorama. Iš tokios aukštybės dairėmės į visas pasaulio puses. Oras, kaip reta šią vasarą, puikus, matomumas geras, bet savųjų Širvintų nepamatėme, o aukščiau užlipti nėra kur. Reikia leistis žemyn ir važiuoti namų link. Aplankę Laisvės alėją, gerai praleidę laiką, daug matę, daug girdėję, grįžome namo, davę užduotį vadovams vėl mums, senjorams, suorganizuoti įdomią kelionę. Pavedę „Bočių“ vadovams toliau rūpintis senjorų laisvalaikiu, lauksime skambučių su pasiūlymais vėl susirinkti draugėn. O dabar ačiū už Jūsų rūpestį kelionės metu.
Parašykite komentarą