Pasidalink per Facebook!

Kokių profesijų darbuotojų yra daugiausia? Gal statybininkų? Jau smėlio dėžėje vaikai stato smėlio, jaunystėje – oro pilis, o gyvenime, anot patarlės, reikia užauginti vaiką, pasodinti medį ir, žinoma, pastatyti namą. Aišku, daugiausia statybininkų!

O gal gydytojų? Kai tik sunegaluoji, kiekvienas patars, kuo ir kaip gydytis.

O gal mokytojų? Gal… Kiek patarinėjame, mokome, nurodome, konsultuojame, klausinėjame. Argi mes visi ne mokytojai?

Tad net keista, kai mokytoja Zoja Larionova nieko manęs nemokė, neklausinėjo. Atvirkščiai, ši energinga, simpatiška moteris pati kaip mokinukė atsakinėjo į mano klausimus.

Norėjosi, kuo daugiau sužinoti apie Zoją nuo pat pradžių: iš kur ir kaip ji atsidūrė Lietuvoje, kur dabar jos vaikai, kaip jiems sekasi, kuo jie užsiima ir t. t.

Puikiai lietuviškai kalbanti Zoja Larionova (buvusi Zoja Čiubrik) gimė Kaminsko mieste, kur ir baigė pedagoginį institutą įgijusi mokytojos profesiją.

– Mano močiutė – kazachė, tėtis – baltarusas, mama – rusė. Sesuo ir dabar tebegyvena netoli tėviškės, Kazanskaja Stanica, šalia Rostovo prie Dono, – dėstė pašnekovė.

Zojos tėvo pusseserė dirbo Šalčininkų mokyklos direktore. Ji ir pasikvietė jauną mokytoją dirbti į šią mokyklą.

Iš pradžių teko dirbti kartu su kolege Svetlana mokyklos bibliotekos metodiniame kabinete. O toji Svetlana supažindino Zoją su savo tėvu, Šalčininkų milicijos skyriaus viršininku, Jolijumi Larionovu. Draugystė buvo trumpa, nes netrukus abu susituokė.

Kai persikėlė gyventi į Širvintas, susirado darbą Ukmergės III-ioje vidurinėje mokykloje (šiuo metu Senamiesčio pagrindinė mokykla). Šioje mokykloje buvo dėstoma rusų kalba. Joje Zoja tapo rusų kalbos mokytoja. Čia mokytojavo 21 metus.

– Tad Jums lietuviškai kalbėti net nereikėjo. Kada ir kodėl mokėtės mūsų kalbos?

– Vaikai lankė darželį, parėję namo tarpusavyje bendraudavo lietuviškai, o ir aš prašiau, kad su manimi kalbėtų lietuviškai.

Tad darželinukai mokė mamą mokytoją. O mokytoja buvo gabi mokinė. Greitai pradėjo suprasti kalbą, tik nedrįso kalbėti. Zoją padrąsino kaimynė Elena Pavasarienė. Apie Eleną Zoja kalbėjo itin šiltai, nes tai pirmoji kaimynė ją prakalbinusi, kai naujokė Zoja, dar nieko nepažįstanti, atvyko gyventi į daugiabutį. Su Elena Zoją dar iki šiol sieja itin geri santykiai:

– Tai mano lietuviškoji sesuo, – juokiasi Zoja. – Labai miela ir kaimynė Viktorija Pledienė. Dažnai apsilanko nešina sodo ar daržo gėrybėmis. O iš Igliukų šeimos negaliu pasirinkti, kuris artimesnis: Danutė ar Zenonas. Danutė puiki, nuoširdi, visada pasiruošusi atskubėti į pagalbą, o Zenonas be žodžių ima viską ir padaro, net nespėji paprašyti. Dėkinga esu ir Valerijai Pumputienei už paramą, kai buvo susidariusi sunki finansinė padėtis.

Dabar jau stabdžiau Zoją, nes ji be pabaigos geru žodžiu minėtų kaimynus ir draugus. Malonu buvo klausytis Zojos žodžių ir geros nuomonės apie mus, lietuvius.

– Puiki tauta, gražūs ir įdomūs papročiai, kultūringi žmonės. Tik gaila, kad tauta mažėja: mažas gimstamumas. Nesuprantu, kodėl jaunimas skuba emigruoti iš Lietuvos. Ten gerai, kur mūsų nėra – sako lietuvių patarlė ir tam labai pritariu. Mano duktė Aliona ir sūnus Andrius net pykteli, jei kas nors pasiūlo jiems vykti į užsienį: „Mūsų namai čia ir mums čia gera“. Gal juos paveikė tai, kad vaikystėje, kai Alionai buvo 16-a, o Andriui – 14, persikėlėme gyventi į Rusiją. Čia mano vaikai lankė mokyklą. Jie gerai mokėsi Širvintose, puikiai mokslai sekėsi ir Rusijoje. Tačiau ten Aliona ir Andrius labai skyrėsi iš būrio vietinių mokinių. Vietinius mokytojus stebino lietuvių vidinė kultūra, etiketas, ramus elgesys. Andriaus klasės auklėtoja domėjosi, kaip aš juos taip išauklėjau (šypsosi pašnekovė).

Kartą parėjusi iš mokyklos,  Aliona pasakojo mamai ir piktinosi, kaip per rusų literatūros pamoką klasės draugai monotoniškai ir be emocinės išraiškos, tarsi žirnius berdami į sieną, deklamavo mintinai užduotą eilėraštį, o mokytoja rašė jiems nepelnytus ketvertus (pagal penkiabalę sistemą). O štai, kai atėjo eilė Alionai ir ji, kaip išmokyta Širvintų mokykloje, su intonacija raiškiai pradėjo deklamuoti, klasė nuščiuvo. Mokytoja ir mokiniai buvo nustebinti, kaip mokoma Lietuvoje. Dauguma berniukų buvo įsimylėję Alioną. Andrius dažnai vesdavo mokyklinius vakarus. Jo laikysena, manieros tiko renginių vedėjo pareigoms.

Nors Rusijoje Larionovams neblogai sekėsi gyventi, tačiau Zoja matė, kaip jos vaikai nyksta, dūsta. Jie tylėjo, nesiskundė, bet mama suprato, kad jie ilgisi Lietuvos, Širvintose paliktų draugų. Tarpusavyje kalbėjo tik lietuviškai, o kai Zoja išsiaiškino, kad mokiniams, kurie neturi Rusijos pilietybės, nebus leista laikyti  abitūros egzaminų, nieko nelaukdama susiruošė vykti atgal į Lietuvą.

– Tiesiog akyse atkuto, pražydo mano vaikučiai, kai sužinojo, kad grįžtame į Lietuvą. Gal ir dabar, jau suaugę, jie neįsivaizduoja gyvenimo svetur. Nors gyvenimas pateikia savų staigmenų, – pasakojo Zoja.

Štai Aliona pasuko tėvo pėdomis ir sėkmingai baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto magistrantūrą dabar mokosi doktorantūroje. Kadangi jos vyrui Pauliui dažnai tenka darbo reikalais vykti į Švediją, pusmečiui persikėlė kartu ir Aliona. Ji iš Švedijos kasdien skambina, domisi naujienomis, mamos sveikata. Žentas vis dėkoja už gerą žmoną.

– Mano vaikai aukštosiose mokyklose mokėsi valstybės finansuojamose grupėse. Andrius jau baigė Mykolo Romerio universiteto Psichologijos fakultetą. Šiuo metu dirba užsienio firmoje informacinių technologijų specialistu, –didžiavosi Zoja.

Vaikai mamą dažnai nustebina maloniomis staigmenomis: neseniai suorganizavo kelionę į Italiją, Romą. Zoja iki šiol negali pamiršti kelionės įspūdžių, o čia dar ir galimybė pamatyti dar jaunystės laikais pamėgtos dainininkės S. Rotaru koncertą.

Šiomis dienomis Zoja grįžo iš Baltarusijos. Aplankė savo tėvo gimines. Ir šią kelionę finansavo vaikai. Ateityje kelionių vėl bus, tik į kur, tai paslaptis net ir Zojai.

Nors mokytoja Zoja jau senokai nebedirba, bet su buvusiomis bendradarbėmis ryšys nenutrūko: susitikinėja, kalbasi telefonu. Net ir dabar, besikalbant su Zoja, nuolat skambėjo telefonas. Skambinusieji kviečia pasisvečiuoti, kiti prašo patarimo ar tiesiog domisi, kaip jaučiasi.

Zoja patenkinta, kad gyvenimas lėmė jai gyventi Lietuvoje. Laiminga, kad užaugino du nuostabius vaikus, o dabar ir žentą gavo, dar vieną vaiką, papildžiusį jos šeimą. Jiems visiems puikiai sekasi, tai ko gi daugiau mamai bereikia. Tik malonių rūpesčių ruošiantis kelionėms ir puikios sveikatos. To ir linkime!

Kokių profesijų darbuotojų yra daugiausia? Gal statybininkų? Jau smėlio dėžėje vaikai stato smėlio, jaunystėje – oro pilis, o gyvenime, anot patarlės, reikia užauginti vaiką, pasodinti medį ir, žinoma, pastatyti namą....