Pasidalink per Facebook!

Artėjant Tarptautinei mokytojo dienai, nusprendėme pakalbinti ilgametę Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Editą Rutkauskienę. Esame maloniai pakviesti apsilankyti mokytojos namuose. Tad gražią rudens dieną keliaujame į Žičkus – porą kilometrų nuo Bagaslaviškio nutolusį kaimelį. Būtent, kaimelį, nes ar galima tris sodybas vadinti solidžiu kaimu? Pasak Editos, Žičkai visada buvo trijų namų kaimas. Ir tuo jis unikalus. Bekeliaujant niekur kitur tokio matyti neteko. Mokytoja didžiuojasi savo kaimu: ji čia gimė, čia užaugo, baigė Bagaslaviškio vidurinę mokyklą. Mokytojos šiemet laukia vien jubiliejai: prieš 35 m. baigė mokyklą, prieš 30 – Vilniaus Universiteto Filologijos fakultete lietuvių kalbos specialybę. Ir jau 30 m. mokytojauja.

Tai vienintelė Jūsų darbovietė?

Tikrai taip. Baigusi mokslus atvykau į Širvintas. Man buvo pasiūlyta mokytojauti Pokiškių mokykloje. Tais metais pradėjo veikti Širvintų antroji vidurinė mokykla (dabartinė Širvintų „Atžalyno“ progimnazija). Daug mokytojų iš pirmosios vidurinės perėjo į naująją mokyklą, atsirado laisvų darbo vietų, todėl patekau čia. Ir niekada nepasigailėjau.

Nenutolote nuo gimtinės?

Taip jau susiklostė. Esu jauniausia šeimoje. Vyresnieji pakėlė sparnus, o aš grįžau pas mamą. Tėtis jau buvo miręs, o mama likusi viena, todėl kažkam reikėjo jai padėti. Myliu savo tėviškę. Mano manymu, Bagaslaviškis yra viena šviesiausių rajono vietovių. Kiek šviesuolių iš čia kilę: I. Šeinius, J. Krūminas, čia kunigavo ir yra palaidotas kun. S. Gimžauskas. Čia mano tėčio gimtinė. Mama kilusi nuo Zibalų, bet nuo jaunystės gyveno Žičkuose, čia, kur tebegyvename mes. Šis namas statytas 1907 m.! Viskas sodyboje perstatyta, išskyrus namą. Jį renovavome, naujo statyti nekilo mintis. Čia gyventi gera.

Ir mokytojauti gera?

Gera. Dirbdamas mokykloje, nejauti amžiaus. Dabar mokau buvusių mokinių atžalas, o aš vis dar jauna (juokiasi).

Tiek metų vienoj darbovietėje. Niekada nebuvo jokių konfliktų?

Gimnazijos kolektyvas labai puikus. Esu laimingas žmogus, niekada nepatyriau jokio spaudimo. Ne tik darbe geras mikroklimatas: įdomi, puiki buvo ir mūsų klasė, ir kursas universitete.

Esate kūrybingas žmogus?

Jaunystėje rašydavau eilėraščius, bet baigus studijas, tai baigėsi. Dabar parašau nebent kokį sveikinimą.

Žinosime, kur kreiptis, jei pritrūks gražių minčių.

 Nežinau, ar taip sugebėčiau. Turiu pažinoti žmogų, kuriam skiriu sveikinimą. Kitaip bus nenuoširdu.

Per tiek metų tikriausiai įvyko daug pokyčių švietimo sistemoje?

Be abejo, jie neišvengiami. Kelis kartus keitėsi egzaminų struktūra, dabar grįžtama prie to, kas jau buvo. Niekas nestovi vietoje.

O santykiai tarp mokinių ir mokytojų?

Man atrodo, jie nesikeitė. Dabar vaikai turi praktiškai neribotas galimybes gauti informaciją, tokiu būdu ir aš iš jų daug sužinau. Niekas darbe tiek negauna, kiek mokytojas. Žodžiu, iš manęs jie gauna klasikines žinias, o aš iš jų – naujausias tendencijas: kas madinga, kokia muzika populiari, kokie anekdotai „ant bangos“. Gal kažkiek keitėsi santykiai tarp pačių moksleivių: jie dabar tarpusavy mažiau bendrauja, mažiau kalbasi, kiekvienas įnikęs į savo išmanųjį telefoną, nieko aplink negirdi ir nemato. Sakyčiau, dabartiniai vaikai yra daugiau individualistai: viskas priklauso nuo manęs, viskas mano dėka. Per didelis susireikšminimas, per mažai žiūrėjimo, kas dedasi aplink, kas vyksta su kitais. Aišku, tas taikytina ne visiems. Mėgstu lyginti viską su savo mokyklos laikais, sava klase. Ir nepastebiu didelių skirtumų: visais laikais yra trečdalis žingeidžių, norinčių mokytis, trečdalis tinginčių ir trečdalis, kuriems viskas „dzin“. Tos proporcijos maždaug vienodos visada.

Daug auklėtinių išleidot per šitiek metų?

Kažkaip nesu turėjusi daug auklėjamųjų klasių. Dabar turiu tik trečią laidą.

Kai ieškojome gražių kadrų nuotraukoms, mokytoja Edita papasakojo romantišką istoriją apie sodyboje augantį dailų berželį: „Tai mano auklėtinių dovana. Pro mano kabineto langą matosi Meno mokykla. Jos lietvamzdyje pradėjo augti berželis. Gaila buvo žiūrėti į tą augalėlį, aš vis kartodavau, kad reiktų jį kaip nors gelbėti. Ir štai išleistuvių vakarą mano vaikučiai atnešė dovaną – tą patį berželį. Kažkas nepabijojo užsiropšti, nukelti tą vargšelį. Čia jam patinka, per keletą metų pasistiebė gerokai. Tikrai gražus prisiminimas apie buvusius auklėtinius.

[peg-image src=“http://lh3.googleusercontent.com/-9Omj31L9t2s/VhF1v6FAA_I/AAAAAAAACCk/GwqervacQ4A/s144-o/DSC00061.jpg“ href=“https://picasaweb.google.com/115795536838592631999/2015MSpalio4D#6201867627770414066″ caption=“Mokytoja Edita Rutkauskienė prie auklėtinių dovanoto beržo“ type=“image“ alt=“Mokytoja Edita Rutkauskienė prie auklėtinių dovanoto beržo“ image_size=“2760×4457″ ]

 Nedalyvaujat politikoje?

Visada sakau: mano partija yra mano darbas. Esu įsitikinusi, jei kiekvienas žmogus gerai padarytų savo darbą, Lietuva klestėtų.

Gražioje Rutkauskų šeimoje užaugo trys vaikai. Vyresnėlė Vaiva baigė sociologiją, gyvena ir dirba Vilniuje. Vidurinysis Andrius šiuo metu yra tėčio padėjėjas, o jaunėlė Justė – gimnazijos pirmokė.

Po darbų grįžo namo p. Editos vyras Antanas. Prasidėjo kita kalba: apie ūkį, svarbiausius darbus, laisvalaikio pomėgius. Bet apie tai kitą kartą.

O dabar Mokytojo dienos proga linkime Mokytojai Editai Rutkauskienei visokeriopos sėkmės!

Mokytoją Editą Rutkauskienę kalbino Janina Pukienė.

 A. Bagočiūnienės nuotraukos

Artėjant Tarptautinei mokytojo dienai, nusprendėme pakalbinti ilgametę Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Editą Rutkauskienę. Esame maloniai pakviesti apsilankyti mokytojos namuose. Tad gražią rudens dieną keliaujame į Žičkus –...