Pašokau nuo žadintuvo garso ir skaudžiai trinktelėjau koją į vairą. Kelios minutės praėjo, kol susivokiau, kad esu mašinoj ant priekinės sėdynės ir kad laikas eiti fotografuoti. Dangaus juodumas jau keitė rausvi ir melsvi atspalviai, blanko žvaigždės. 4:20 – valanda iki saulėtekio. Visada tokiu metu dar bandau save įkalbėti pamiegoti (kartais net pavyksta), bet žinau, kad ereliai jau dabar bunda ir, jei jie atskris pirmesni, gražioje šviesoje jų nebepagausiu. Todėl įlendu į drėgnas bridkelnes, užsimetu lengvą kuprinę (tik 10kg, nes slėptuvė buvo pastatyta dar vėlai vakare) ir nedidelė mankštelė – apie kilometrą pėstute iki vietos. Galėčiau privažiuoti prie pat, bet tada didesni paukščiai baidysis automobilio ir nesirodys.
Slėptuvę įsirengiau nuleisto (dabar jau pildomo) tvenkinio vidury prie nendrių salelės. Numečiau porą žuvies galvų ereliams (vasarą retai jie susigundo masalu, bet nutupia vien dėl smalsumo). Jau po poros minučių pastebėjau pirmojo baltauodegio siluetą. Praskrido aukštai, baidydamas antis ir kirus. Paukščiai visada pakyla, kai pamato plėšrūno siluetą, ir ne dėl to, kad jiems gresia realus pavojus, o tam, kad parodytų, jog jie sveiki ir gali pasprukti. Jei kokia antis pasiliks tupėti, tai patrauks erelio dėmesį, jis apsuks ratą ir bandys atakuoti.
Po kiek laiko išgirstu sparnų šlamesį (erelio sparnų keliamas garsas man primena, lyg kažkas toli lėtai dulkintų kilimą) ir pamatau priešais mane nusileidžiantį senį jūriaką. Pirmos minutės būna pačios svarbiausios, todėl net nekvėpuoju ir nejudinu fotoaparato. Erelis atrodo kažkoks keistas, pasimetęs, apsiseilėjęs, toks jausmas, kad kažką labai ilgai medžiojo ir panašu, kad nesėkmingai. Kylanti saulė pamažu apšvietė galingą geltoną snapą (geltonas snapas – subrendusio paukščio požymis), susišiaušusią galvą, plačią krūtinę. Erelis nuklibinkščiavo paknibinėti žuvies, bet tuoj turėjo sprukti, nes iš kažkur atlėkė kitas, daug jaunesnis, ir nuvijo senį.
Ereliai visą rytą pratupėjo tolėliau nuo slėptuvės, o žuvies galva susidomėjo pro šalį lėkusi nendrinė lingė. Ji pozavo man gal valandą. Prisikirtusi žuvies lingė atsigėrė ir nulingavo savais reikalais, o aš nulūžau. Sapnavau, kad fotografuoju iš tos pačios slėptuvės įvairiausius paukščius, kad atėjo lapė, ir erelis ją nuginė, kad niekaip nepavyko man to užfiksuoti. Pabudau po poros valandų. Saulė kaitino kaip išprotėjus. Priešais slėptuvę tupinėjo perkūnožis ir keli tikučiai. Graži švelni šviesa buvo dingus – atėjo metas keisti slėptuvės vietą (vakarinei fotosesijai). Norėjau pafotografuoti daugiau tilvikų, todėl įsikūriau tvenkinio pakrašty prie nedidelės balutės.
Visą dieną praleidau mašinoje dirbdamas, o vakare vėl grįžau fotografuoti. Šį kartą man pozavo perkūno oželiai. Šiuos padarėlius niekada nebūna nuobodu stebėti. Balutėje apsilankė ir tikučiai, mažasis ir juodkrūčiai bėgikai, tamsusis tilvikas, žaliakojis tulikas ir net dirvinis sėjikas (gaila, kad jį užstojo nendrės). Pastebėjau, kaip dūksta baltosios, geltonosios ir geltongalvės kielės. Jos ir ežerinė nendrinukė tūpdavo ir ant mano objektyvo, ant slėptuvės ir pro tinklo plyšius stebėjo keistą gulintį gremėzdą (mane). Po truputį pradėjo dundėti dangus, sutemo ir teko ropštis lauk bei lėkti namo.
O čia tai, ką pavyko padoresnio padaryti pragulėjus 11 valandų slėptuvėse.

Musei šakės. (Geltonosios kielės patelė)

Jauna nendrinė lingė.

Perkūno oželiai maitinasi – įbeda snapą į dumblą ir bado lyg siūtų su „Zingeriu“, kol užčiuopia kokį kirmėliuką.

Iš gulimos padėties nufotografuoti skrendantį mažą paukštį yra daugiau sėkmės, nei išmanymo reikalas. Geltonoji kielė skrydyje.

Seilius jūrinis erelis (pats pirmas tos dienos kadras)

Vienas.

Kuom ne erelis?

Skrydyje. Lingės vardą gavo ji todėl, kad jos skrydis toks, lyg paukštis bandytų išlaikyti lygsvarą ore – pastoviai linguoja į šonus.

Dažnai matydavau apdirbtus erelius ir kitus plėšrūnus, o va čia pavyko užfiksuoti kaip iš plėšrūnų tyčiojasi kiti paukščiai. Žuvėdra, atakuodama lingę, lyg bombonešis paleidžia „sviedinių“ partiją.

Slėptuvė vakarui

Džiunglėse.

Pašokau nuo žadintuvo garso ir skaudžiai trinktelėjau koją į vairą. Kelios minutės praėjo, kol susivokiau, kad esu mašinoj ant priekinės sėdynės ir kad laikas eiti fotografuoti. Dangaus juodumas jau keitė...