Gal faktai, o gal tik argumentai
Renata Boreikaitė
Asociatyvus paveikslėlis
O istorija paprasta: balsavimas namuose, ateina rinkimų apylinkės komisijos trys nariai, stebėtojų nėra, žinoma, ką jau čia pristebėsi, vietiniai bijo pyptelti, todėl prasmės nėra eiti stebėti, nes pastebėtus pažeidimus nedrįsi niekur skelbti, atsirūgs ir taip, kad maža nepasirodys. Kas norės rankas teptis. Taigi ramia širdimi komisijos nariai parodo močiutei už ką balsuoti, o pastarajai pareiškus, kad jinai turi savo nuomonę, apreiškiama, kad šitą problemą išspręs seniūnas, susiprask, bus problemėlių. Senam žmogui, mačiusiam ir šilto ir šalto, žinoma, kad nesinori konflikto, juk seniūnas – tokia valdžia. Valdžia ne valdžia, bet, kai reikės pagalbos, neprisišauksi, neprisikviesi, bala nematė, lai būna taip, kaip ponia komisijos narė pasakė, pabalsuosiu už ką reikia, čia pat, kad visa komisija matytų. Tokia tat istorija, bet tikrai ne viena.
Kita istorija, o tiksliau darbo rinkimų apylinkėje grimasa – balsų klastojimas: žinau kaimelyje, kas tikrai neateis balsuoti, o gal užsienyje gyvena, o gal kas pas vaikus gyvena ir tikrai jojo nebus, ir pagerinkim rezultatus vienam iš kandidatų. Ne faktas, bet argumentas susimąstyti yra.
Ir dar. Pasakojama, kad viena bendruomenė šventė su valdžios grietinėle, bet neagitavo. Per vakaronę dalyvavusiems leido susiprasti, kad nemokamas tik sūris pelėkautuose, o už šventę visi turės atsidėkoti. Kaip? Patys žinot…
Patinka istorijos, prašom dar viena. Administracijos, Savivaldybės, žinoma, darbuotojams, o jų yra apie pusantro šimto, pavedimas nuleistas per susirinkimą, kiek kam balsų už tą patį kandidatą suveikti, ir ne mano reikalas, kaip bus padaryta. Užduotis duota – vykdyti. Faktas? Nežinau, nebuvau, negirdėjau.
Asociatyvi nuotrauka
Istorijas žmonės pasakoja. Naivu būtų tikėtis, kad tos istorijos iš niekur atsirado, kad koks liaudies dainius užsiima folkloro gausinimu, smulkiosios tautosakos puoselėjimu. Patys čia gyvenam ir puikiai žinom, kokios nuotaikos ir kiek belikę nuoširdumo ir draugiškumo. Anaiptol: baimė, skundai, nepasitikėjimas, pavydas, susiskaldymas į savus ir ne. Negi visų šių istorijų pagrindinis argumentas yra: „Ai, padarysiu, kaip liepia, ir viskas, mąstyti ne man…“ Vardan ramybės, vardan komforto zonos išlaikymo, vardan darbelio vietoje. Gal ir rimtas argumentas galėtų būti, bet ką sako sąžinė, ką sako mano vidinis „aš“? Jei iš tikrųjų jis tyli arba jam „vienodai šviečia“ – tai neturime mes jokios pilietinės savimonės, esame avinų banda. Nesinorėtų tikėti, kad taip yra, galbūt jis kažką nori pasakyti, tik mes neleidžiame, nutildome jį aplinkos blizgučiais, sintetinėmis fontanų švieselėmis, nauja trinkelių aikšte. Gal vertėtų savęs paklausti, ar tikrai balsuoju už tą? O ką jis padarė, kad man, kad mums būtų geriau gyventi, kokį įstatymo projektą pateikė, kas būtų kitaip, jei mano pasirinkto kandidato nebūtų? Pagaliau, kaip atėjau balsuoti: ar paprašytas kažko, ar prigrasintas, ar įbaugintas, ar laisva valia ir širdimi atiduosiu savo likimą žmogui į rankas, kad tvarkytų mano ir mano valstybės gyvenimą ketverius metus. Tai tik argumentai tam, kuris mąsto, kuris ieško sprendimo, svarsto. Visiems kitiems, kuriems nei argumentų, nei faktų nereikia, belieka palinkėti, kad Baltarusijoje irgi viskas buvo gerai dvidešimt šešerius metus, tik kažkodėl dabar žmonės jau trečią mėnesį niekaip negali nuo to gėrio išsivaduoti. Balsuokime ramia širdimi ir nedrebančia ranka. Lai nugali verčiausias.
Parašykite komentarą