Pasidalink per Facebook!

Neveronių kaimo gale stovi vienišas kryžius. Dabar jis atokiau nuo kaimo, o kažkada palei jį vinguriavo platus kelias. Eidami pro šalį, palei kryžių, jaunimas dainavo tam kryžiui sukurtą dainą: „…Kur prapuolė tas takelis, kur pro kryžių ėjo, / Kur prapuolė ta mergelė, kur mane mylėjo…“

„Buvome jauni, kad ir sunkūs laikai buvo, tačiau visi sunkumai užsimiršo“, – pradėjo pasakojimą apie Neveronių kaimą, puikią atmintį turinti Adelė Verkauskienė. Nors Neveronių kaimas visai netoli Širvintų, jame lankiausi pirmą kartą, nors labai seniai girdėjau, kad yra toks kaimas. Viena Lietuvos įžymybė sakydavo: „Gimiau Širvintų valsčiuje, Bagaslaviškio parapijoje, Neveronių kaime“. Kas taip prisistatydavo? Ogi televizijos diktorius Vytautas Kybartas. Širvintiškiai tuo laiku labai didžiavosi, jog toks žinomas žmogus kilęs iš mūsų rajono. Kažkada, kažkokios progos metu Vytautas Kybartas su kitais žymiais širvintiškiais buvo pakviestas į rajono organizuotą renginį ir pasodino medelį prie Širvintų seniūnijos. Dabar nebėra to medelio, nors buvo prigijęs ir kurį laiką skleidė lapus. Prapuolė tas medelis Širvintose, kaip ir takelis palei kryžių Neveronyse. Laikas ir žmonės viską keičia.

Adelė Verkauskienė mena Neveronių praeitį

Labai maloniai nustebino nuoširdūs, geranoriški neveroniškiai. Tiesa, jų irgi nedaug belikę. Kai norėjau susipažinti su vietiniais gyventojais vėl, kaip ir Mikalajūnų kaime, pataikiau pas atvykusius vasaroti vilniečius. Nors jau ne naujakuriai, čia vasaroja septintą vasarą, tačiau nieko apie buvusius laikus nežino. „Kad čia gyvena vidutinio amžiaus žmonės, senieji dažniausiai išsikėlę pas vaikus“, – paaiškino vilniečiai. Dėl visa ko leidę sūnų mane palydėti pas kaimynę: „Ji vietinė, gal daugiau ką žinos“.

Taip netyčia atsidūriau pas seną pažįstamą, medikę Liolę Kochanauskaitę. Su Liole galima kalbėti, kiek nori ir apie viską, tik apie kaimo praeitį ji mažai žinanti. Paaiškino, kur galiu rasti kaimo istoriją gerai menančią, mano jau minėtą, Adelę Verkauskienę. Ši jau gražaus amžiaus sulaukusi moteris puikiai atmena tuos laikus.

Kryžiaus atsiradimo istorija

Minėjo kaimynus, kurių jau dalies nebėra, kiti išsikėlę kitur gyventi. Mena mokyklos laikus. Mažąją Adėlę 1940 metais mokino mokytojas Juozas Jakučiūnas iš Stavarygalos kaimo. Neveronių kaimo būta didelio, gyveno gausios šeimos. Vienmečių mergaičių, draugių Adelė kaime turėjo apie trisdešimt, nemažiau buvo ir berniukų, tačiau berniukai turėdavo kitų reikalų, kitų žaidimų, ne visada, kol vaikai buvo, rasdavo bendrą kalbą. O kai suaugo, kartu ruošdavo gegužines, kartu eidavo į Bagaslaviškio bažnyčią į Joninių, Žolynės, Kryžiaus atradimo, Simono ir Judo Tado atlaidus. Adelės tėtis su dviem kaimynais kaimo gale pastatė tą apdainuotąjį kryžių: arkliais atvežė didelį, storą ąžuolą, tašė, dailino, o kai medis tapo kryžiumi, su kaimo vyrais jį pastatė. Mergaitės prižiūrėdavo, kad prie kryžiaus vasarą žydėtų pivonijos, vaikinai jį aptvėrė, dabartinės Bagaslaviškio parapijos Ekonominės tarybos nario Kazio Visacko tėvas pasodino prie kryžiaus ąžuolą. Per daugelį metų sunyko senasis kryžius. Šiuo metu esantis – tai jau ūkininko Albino Ručinsko rūpesčiu pastatytas toje pačioje vietoje naujas kryžius.

Mokykla Neveronyse

Neveronių kaime Pečiulių namuose veikė mokykla. Vienu metu toje mokykloje mokėsi apie 50 vaikų.

Mokytojavo keli mokytojai, tačiau geriausiai įsiminė labai geras mokytojas Doročiūnas. Dienos metu mokykloje vykdavo pamokos, o vakarais ten rodydavo filmus, savaitgaliais vykdavo šokiai.

Vaikai ir jaunimas visada buvo užimti

Vaikai nedykinėjo be darbo: vartydavo ir grėbdavo šieną, kraudavo prėsmus, iki rugiapjūtės ganydavo karves.

Adelės Verkauskienės tėvai Kybartai gyveno pasiturinčiai: laikė tris karves, arklius, avelių, vištų, kiaulių. Mama ausdavo ne tik linines paklodes ar rankšluosčius, ausdavo drobes apatiniams drabužiams, iš vilnos ausdavo, verpdavo, megzdavo, nes tuo metu tik taip galėjo aprėdyti save ir savo šeimos narius. Jau nuo pat vaikystės mergaitės matydavo, kaip dirba prie staklių mamos ir pačios mėgindavo austi. O paaugusios jau buvo tikros audėjos ir mamų užvadėlės. Megzti irgi anksti pradėdavo, viena su kita lenktyniaudavo, kurios mezginio raštas sudėtingesnis, gražesnis. Susibėgdavo pas kurią nors į gryčią megzti, pietums parbėgdavo namo papietauti ir vėl krūvon sueina megzti. O jau kalbų, juokų, baisių pasakojimų… ko tik neprikalbėdavo bemegzdamos.

Adelė prisiminė, kai kartą šokiuose apsilankė partizanai. Ieškojo komjaunuolių. Pusbrolis Vytautas tik tik spėjo išmesti komjaunimo bilietą ir taip tą vakarą viskas praėjo ramiai.

Tremtis neaplenkė neveroniškių

Kelionių į Sibirą neišvengė ir šio kaimo gyventojai. Ištremtos buvo Juozo Pečiulio, Jurgio Matuko ir dar kelios šeimos. Ne visi grįžo į savo namus, vieni amžiams liko Sibiro žemėje, kitiems nebuvo leista grįžti į gimtinę.

Kiek pastebėjau, Neveronyse vyravo Kybartų ir Pečiulių pavardės. Štai ir Adelės mama Kybartaitė ištekėjo už Kybarto. Mamos tėvas buvo išvykęs į Ameriką, užsidirbo pinigų ir grįžęs įsigijo žemės. Po kurio laiko vėl išvyko į Ameriką uždarbiauti, tik, deja, grįžtant pasienyje dolerius iškeitė į jau negaliojančią valiutą ir visus uždirbtus pinigus prarado.

Neveroniškiai pusbroliai Kybartai garsūs žurnalistai

Adelė, jos brolis Antanas labai draugavo su pusbroliais Henriku, Vytautu ir jo seserimi Birute. Kartu karves ganydavo, beganydami ir laužą kūrendavo, ir dainas dainuodavo, ir visokių išdaigų prasimanydavo. Nenutrūko jų draugystė ir sukurus šeimas. Studijuoti išvykęs Vytautas prašė, kad ir dėdė leistų mokytis savo sūnų Antaną į Vilnių, mat ir jam smagiau būtų sostinėje, o mokytis norėjo ir pats Antanas. Tėvai leido ir abu Kybartai, Vytautas ir Antanas, baigė žurnalistiką. Vytautas tapo televizijos diktoriumi, o Antanas dirbo radijo ir televizijos komitete žurnalistu, ruošdavo laidas.

Senolė Adelė nė krust be knygos

Adelė visą gyvenimą praleido Neveronių kaime. Čia kolūkio laikais 30 metų dirbo prie veršelių, vėliau 20 metų buvo melžėja. Užaugino šešis vaikus: Algirdą, Danutę, Virgilijų, Romą, Vytautą, Gediminą. Deja, Gedimino jau nebėra. Per gyvenimą patyrė daug netekčių, palaidojo daug mielų draugių. Dabar Adelės didžiausias džiaugsmas, kai vaikai ją aplanko. O ji pati, kai tik atvyksta į Vilnių, pirmiausia prašosi nuvežama, jūs nepatikėsite KUR, nustebau ir aš, pirmą kartą man pasitaikė tokia šviesuolė, ogi į KNYGYNĄ. Taip,taip. Ji pati šaunuolė skaito be akinių, o naujos knygos puikuojasi ant jos spintelės. Ką beveikti, nebeliko draugių, aplinkui gyvena laikini gyventojai, kurie atvyksta tik vasarą. Geri žmonės, tačiau jie tik vasaroja. Senųjų, tikrųjų neveroniškių beveik nebeliko, tad prenumeruoja Adelė rajono spaudą, domisi šalies ir pasaulio naujienomis, o anie, senieji,gerieji laikai labai gerai įsirėžę į atmintį.

Neveroniškiai – kaimo portretas

Išklausiau dar vienos kaimo istorijos, nors ji be tikslių datų ir benykstanti, tačiau senolės Adelės dėka tebegyva. Be to, kaip pasakytų Anatolis Fransas, pasakojamajai istorijai trūksta tikslumo, bet ji yra portretas. Tad šįkart nupieštas Neveronių kaimo portretas kupinas inteligentiškų ir šviesių atspalvių.

V. Patinskienės nuotraukos

Neveronių kaimo gale stovi vienišas kryžius. Dabar jis atokiau nuo kaimo, o kažkada palei jį vinguriavo platus kelias. Eidami pro šalį, palei kryžių, jaunimas dainavo tam kryžiui sukurtą dainą: „…Kur...