Garbės piliečiai. Viktoras Alekna
Neverkite, broliai, neliūskite, sesės,
Kai ginti Tėvynės mane vėl pašauks.
Aš ginklą paimsiu į ranką naujausią.
Ne plieno, o žodžių, kurių broliai lauks.
Tėvynė mažutė, o priešų juk marios!
Ginklu tu maišyta, kaip pievos žolė!
Tėvynę juk gelbės ne ginklas, ne karas!
Tu laisvę juk ginsi tik žodžio galia.
O žodi lietuviškas, skrisk per pasaulį!
Teskamba ir priešui Tėvynės valia!
Tesako ir priešas jo ginklo apgaulę!
Te žodžiai lemtingi bus tavo valia!
Šios Širvintų krašto garbės piliečio Viktoro Aleknos eilės puikiai nusako jo gyvenimo darbų esmę – skleisti žodį. Skaitant jo biografiją, tenka tik apgailestauti, kad daug kas šio žmogaus gyvenime vyko tarsi per vėlai. O pradžia buvo daug žadanti. Nors dėl darbų tėvų ūkyje pradžios mokyklą lankė su pertraukomis, nuoseklaus mokslo negavo, būdamas vienuolikos metų, sėkmingai įstojo į Raseinių gimnazijos antrąją klasę. Keturiolikmetis jau pradėjo plunksnos bandymus – pradžioje rašė vaizdelius, o po metų ir pirmuosius eilėraščius. Aštuoniolikmetis Viktoras, gavęs gimnazijos baigimo atestatą, įstojo į Vytauto didžiojo universitetą, kur studijavo lietuvių ir lotynų kalbas bei pedagogiką. Deja, dėl privalomos karinės tarnybos nespėjo išlaikyti valstybinių egzaminų ir apsiginti diplominio darbo. 1938 metais po tarnybos kariuomenėje V. Alekna pradėjo mokyti lietuvių kalbos Raseinių žydų gimnazijoje. Aktyvus jaunuolis įsitraukė į krikščionių demokratų partijos veiklą, skaitė paskaitas visuomenei. Planavo užbaigti studijas, deja, nepavyko, jis keletą mėnesių vėl buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1940 metų pradžioje, po mobilizacijos, įsidarbino Alytaus gimnazijoje, kur išdirbo pustrečių metų. Išvengti tremties padėjo prasidėjęs Rusijos–Vokietijos karas. Okupacijos metais dirbo Kaune, Laukuvoje. Įskustas dėl antisovietinės veiklos turėjo slapstytis. 1945 metais buvo areštuotas ir dvylika metų buvo kalinys bei tremtinys. Bet ir tomis nužmoginimo sąlygomis Viktoras neprarado vilties, nenuleido rankų. Ten jis išmoko rusų, latvių ir ukrainiečių kalbas, pradėjo skaityti angliškai. Ten, Vorkutoje, sukūrė šeimą su taip pat kalėjusia Leoncija Bielinyte, čia šeima susilaukė dvynių.
Grįžus į Lietuvą, sunkumai nesibaigė. Kurį laiką šeima turėjo gyventi atskirai. Viktoras griebdavosi visokių darbų. Gimė dar viena dukra. Mokytojauti galėjo pradėti tik 1960 metais. Dirbo Jonavos, Ukmergės rajonuose, o 1964 metais atvyko į Širvintų rajono Juodiškių aštuonmetę mokyklą. Mokytojaudamas neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir 1967 metais, po trisdešimties metų pertraukos, jau perkopęs penkiasdešimtmetį, tapo diplomuotu filologu. Iki pensijos buvo likę aštuoneri metai…
1975 metais tapęs pensininku, V. Alekna su šeima įsikūrė Kantrimiškių kaime. Pagaliau savuose namuose, pagaliau gali skirti laiko kūrybinei veiklai. 1980 m. išleido pirmąją knygą „Salomėjos Neries poezijos dažnumų žodynas“, o dar po ketverių metų – S. Neries poezijos tritomį su komentarais.
Su Lietuvos atgimimu prasidėjo ir V. Aleknos, kaip rašytojo ir visuomenės veikėjo atgimimas. Jis buvo aktyvus Sąjūdžio Širvintų skyriaus, Krikščionių demokratų partijos, tremtinių organizacijų dalyvis. Rašė straipsnius spaudai, leido knygas, keletą metų vadovavo pensininkų organizacijai „Bočiai“. Garbaus amžiaus vyrui energijos ir darbštumo galėjo pavydėti dauguma jaunesnių. Parašė ir išleido knygą apie Nepriklausomybės akto signatarą kunigą Alfonsą Petrulį, toliau leido knygas apie S. Nerį. Jo „Salomėja“ yra išleista tris kartus: 1996, 1997 ir 2006 metais. Didelį darbą atliko surinkęs medžiagą knygai „Ūžė giria žalia“ apie pokario rezistentus, partizanus, tremtinius. Knygoje pateikiami jų sąrašai, prisiminimai, nuotraukos. Apie gyvenimą Vorkutoje pasakoja prisiminimų knyga „Oi, ta Vorkuta“. Aleknų giminės istorija sudėta knygoje „Ąžuolas“. Dar paauglystėje, pradėjęs kurti eilėraščius, Viktoras juos rašė visą gyvenimą ir išleido keletą poezijos knygelių.
V.Aleknos darbų įvairove galima įsitikinti pasklaidžius knygą „Širvintos“ iš serijos „Lietuvos valsčiai“. Suskaičiavau čia vienuolika rašytojo straipsnių. Temos pačios įvairiausios. Autorius pasakoja apie Širvintų bažnyčią, vidurinę mokyklą, švietimą, Kantrimiškių kaimą, pokario rezistentus, Sąjūdžio veiklą, tremtinius ir politinius kalinius, žymius žmones: pulkininką V. Skorupską, kunigą R. Balčiūną, dvarininkų Rukšų šeimą. Apie Kantrimiškių kaimą pateikia tiek medžiagos, kad gali pamanyti, jog čia gyveno kelios giminės kartos. O juk rašytojas čia tuo metu buvo pragyvenęs tik kiek daugiau nei du dešimtmečius. Daugelis iš mūsų nežinome senelių vardų, juolab mergautinių pavardžių, o čia surinkti istoriniai duomenys ir prisiminimai tiesiog alsuoja meile Kantrimiškiams. Pagarba kūrėjui.
Minėjau, kad Viktoro Aleknos gyvenime daug kas vyko per vėlai. Vėlai baigė universitetą, vėlai pradėjo leisti knygas. Į žurnalistų sąjungą priimtas 76-erių, rašytojų – 84-erių metų. O kiek jis galėjo nuveikti, jei nebūtų tų priverstinės tylos metų, nebūtų Vorkutos laikotarpio, sovietinio režimo. Dėl to tenka tik apgailestauti.
2000 metais V. Aleknos gyvenimo darbai buvo įvertinti kunigaikščio Gedimino ordinu. Tais pačiais metais jis tapo ir Širvintų krašto garbės piliečiu. Gerbiamas rašytojau, širvintiškiai Jus prisimena su pagarba.
Sustok, žmogau, šalikelėj po kryžiumi.
Pasiklausyk, ką laisvas vėjas sako.
Ką šlama tau palinkusios berželio šakos…
Ar jau naujiems darbams tėvynei pasiryžai?
Parašykite komentarą