Pasidalink per Facebook!

Kalbėjausi su seniai ir gerai pažįstama, maniau, tikrąja širvintiške. O, pasirodo, kaip menkai ją pažįstu. Dabartiniu metu labai daug šnekama, kad reikia kuo daugiau kalbėti, bendrauti tarpusavyje. Įsitikinau pati.

Alą Kuročkiną pažinojau nuo vaikystės. Tiesa, mūsų mokyklos buvo skirtingos. Ala lankė rusų pradinę mokyklą, kuri tuo metu glaudėsi dabartinėje Draugystės gatvės 4 namo numeriu pažymėtame name. Pirmoji Alos mokytoja buvo Asia Aleksandrovna Koniuchina. Tiesa, šią pradinę mokyklą Ala pradėjo lankyti būdama antroke. Pirmą klasę baigė Šeduvoje. Nuo namų mokykla nutolusi 15 kilometrų. Tėtis rytais paveždavo iki pervažos, o toliau jau pačiai tekdavo keliauti. Užklupus blogiems orams, mergaitė likdavo nakvoti pas draugę. Kuročkinų šeimai teko gyventi ir senojoje sostinėje – Trakuose.

– Kodėl jūsų šeima kilnojosi iš vienos vietos į kitą? – keistai pasirodė toks dažnas gyvenamosios vietos keitimas.

– Mano tėtis – Kuročkin Fiodor Andrejevič – karininkas. Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Laimei, karo metu nė karto nesužeistas, tačiau kariavęs nuo pradžios iki galo. Į Lietuvą perkeltas iš Rytų Ukrainos, Lvovo. Jo tėviškė – Mordovijos autonominė respublika. Nežinau, ar jis mokėjo mordvių kalbą, tačiau lietuviškai suprato viską, tik kalbėti nedrįso. Mama Vanda Paškovska – lenkė. Jos tėtis – Leon Paškovski – bajoras. Mano senelio mama – turtuolių Malachovskių giminės atstovė. Karo metu visi turtai dingo. Jauna mergaitė Vanda Lvove susipažino su kariškiu Fiodoru, ištekėjo. Niekas neklausė, ar karininkas su šeima nori vykti į tą ar kitą vietą – įsakyta ir vykdyk. Mamai teko karininko žmonos dalia, taikydavosi prie esamų aplinkybių. Namuose kalbėjome rusiškai, tiesa, mama mus išmokė lenkiškai, o lietuviškai išmokau draugaudama su kiemo vaikais. Gyvenome Širvintose, dabartinėje Kalnalaukio gatvėje, dviaukščiame name, mama dirbo MTS detalių sandėlio vedėja. Kai 1963 metais panaikino Širvintų rajoną, tėtei buvo pasiūlyta keltis į Varėną ar Eišiškes. Pasirinktos Eišiškės. Ten tėtis dirbo vyr. inžinieriumi, o aš Eišiškėse baigiau vidurinę mokyklą.

Taip, teko pagyventi su tėvais keliuose Lietuvos miestuose, mokytis keliose mokyklose. Štai, kad ir Širvintose: pirmiausia lankiau prie Zibalų sankryžos buvusią rusų pradinę, vėliau ėjau į mokyklą, kuri stovėjo vietoje dabar esančios progimnazijos, mokiausi ir dabartinėje gimnazijoje: veikė dvi nedidelės rusų klasės. Prisimenu rusų kalbos mokytoją Goroško, kai jos nebūdavo, mus rusų kalbos mokė a. a. rusų kalbos mokytoja Birutė Vinciūnienė. Eišiškėse, baigusi vidurinę mokyklą, pradėjau dirbti Emiliškių kaimo kultūros namuose. Anot legendos, kažkada šiose vietose gyveno geroji ponia Emilija, todėl šios vietos taip ir liko Emiliškėmis. Šio kaimo kultūros namuose buvau lyg trys viename darbuotoja: ir kultūros namų direktorė, ir meno vadovė, ir administratorė.

Kai tik pasitaikydavo proga – skubėdavau į Širvintas: čia likę geriausi, ištikimiausi vaikystės draugai. Tiesa, dabar daugelio iš jų nebesutinku, net nieko nežinau apie kai kurių likimus. O tada vieni be kitų negalėjome būti nė dienos. Vos tik pareidavome iš mokyklos, atsirasdavo šimtas reikalų išbėgti į kiemą. O ten jau savas gyvenimas: slėpynės, gaudynės, pokalbiai, aptarimai. Labai linksmas vaikystės gyvenimas, malonu prisiminti. Tokie prisiminimai ir traukė mane į Širvintas iš Eišiškių. O gal ne tik prisiminimai. Čia manęs ypatingai laukdavo kiemo draugas Vladas Šarka. Iš dalies jis tapo priežastimi, kodėl galutinai apsisprendžiau grįžti į Širvintas.

Tapau Šarkiene. Širvintose įsidarbinau siuvimo įmonėje „Lelija“, vėliau buvusiame vaikų lopšelyje-darželyje „Buratinas“, Bartkuškio vaikų dienos centro vadovė prisikalbino dirbti jos vadovaujamame dienos centre. Čia gyvendama prisikalbinau visas seseris ir brolį sugrįžti į Širvintas. Ir man pavyko.

Su vyru auginome pirmagimę Žaną. Po kurio laiko apsilankęs gandras mūsų šeimai pametėjo dvynukus Eriką ir Ruslaną. Susilaukėme pagranduko Valerijaus. Dabar mano pagrandukas gyvena Suomijoje, vedęs ukrainietę, augina sūnų. Nuo mažens Valerijų traukė virtuvė, virėjo drabas. Pradžia buvo belgų, prancūzų restoranai Vilniuje. O Suomijoje, matyt, įsikūrė ilgam, nes atidarė savo restoraną. Šiuo metu ir ten karantinas, todėl restorane ruošiamas maistas tik išsinešimui.

Ruslanas tapo vilniečiu, augina du sūnus, su manimi gyvena tik Erikas. Žana – I. Šeiniaus gatvėje esančių grožio namų šeimininkė. Duktė jau močiutė, – juokiasi jaunai atrodanti promočiutė Ala Šarkienė. – Deja, retokai matausi su vaikų ir seserų šeimomis, vis dėl tų pačių priežasčių. Atsilikau ir nuo rajono naujienų. Lengvai persirgau COVID‘ą, turiu antikūnų, tačiau jau gegužės mėnesį eisiu skiepytis.

– Gal turite likusių mamos giminių Ukrainoje, ar žinote, kaip jie ten gyvena dabar?

– Taip. Giminaičiai gyvena Lvovo srityje. Kiek pasakojo, ten labai bloga padėtis. Giminaičiai pensininkai. Jie gauna 50 ir 30 eurų pensiją. Gyvena, ką beveiks. Senokai kalbėjausi su jais. Gražiai atsiliepia apie Lietuvą, pavydi jie mums ramaus gyvenimo. Jei ne koronavirusas, pas mus būtų tikrai puiku. Na, po truputį mažinami apribojimai, vis jau šis tas…

Nieko kito nebelieka, tik pritarti optimistiniams Alos žodžiams.

Nuotraukos iš asmeninio A. Kuročkinos archyvo

Kalbėjausi su seniai ir gerai pažįstama, maniau, tikrąja širvintiške. O, pasirodo, kaip menkai ją pažįstu. Dabartiniu metu labai daug šnekama, kad reikia kuo daugiau kalbėti, bendrauti tarpusavyje. Įsitikinau pati. Alą...